Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcija domėjosi, kaip Lietuvoje formuojama ir įgyvendinama jaunimo politika. Tačiau, užuot radusi atsakymus, remdamasi įstatymais ir oficialiai pateikiama informacija, susidūrė su dar daugiau klausimų, kurie verčia nerimauti ir iš esmės klausti, kas vyksta.
Esamos, bet nesamos organizacijos
Pats nelabasis ragus nusilaužytų, bandydamas rasti atsakymus, atrodo, į labai paprastus klausimus: kas ir kaip šiuo metu šalyje formuoja ir įgyvendina jaunimo politiką.
Dešimt metų turėjome tokią Valstybinę jaunimo reikalų tarybą (VJRT), veikiančią prie Lietuvos Vyriausybės. Aplankius jų interneto svetainę, atrodytų, kad ir dabar dar ją turime, tačiau Jaunimo politikos pagrindų įstatymas (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=267613) sako ką kita – ji veikė iki 2006 m. sausio 1 d., o nuo šios datos jaunimo politiką įgyvendina Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prie kurios dar turime – Jaunimo reikalų tarybą... Nors jau darosi painiau, tačiau kol kas dar susikaupus galima suvesti galus. Tačiau jei norite, kad būtų painiau – prašom – dar šių metų vasario mėnesį paramą iš VJRT (!) gavusios jaunimo organizacijos sutartis pasirašinėjo ne su Jaunimo reikalų departamentu, tačiau su jau pagal įstatymo nuostatas nebesančia VJRT. Ta pati nebesanti taryba dar jaunimo organizacijoms spėjo išdalyti kompiuterių ir kitokių agregatų už 200 tūkst. litų.
Kodėl slepiama skirstoma parama?
Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad ankstesniais metais viešai buvo galima sužinoti, kiek ir kokia jaunimo organizacija iš VJRT gavo lėšų atskiriems projektams įgyvendinti. Šiemet galime tenkintis tik informacija, kokie projektai ir kokios organizacijos gavo valstybės pinigų, tačiau kiek paramos gauta – laikoma paslaptyje. Įdomu, kodėl įslaptinama iš mokesčių mokėtojų surenkami ir paskirstomi pinigai? Ankstesniais metais nesunku buvo rasti informaciją, kiek apskritai valstybė iš biudžeto skiria jaunimo reikalams. Pavyzdžiui, 2005 m. Valstybinei jaunimo reikalų tarybai buvo atseikėta 2 788 tūkst. litų, iš kurių ši institucija gerino jaunimo padėtį mūsų valstybėje. Šiemet bendros sumos nesančiai, bet esančiai tarybai taip lengvai nesužinosime, nes valstybės biudžeto asignavimuose atskiros eilutės nebėra – visi pinigai skiriami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, iš kurios atseikėjama esančiam, bet nesančiam Jaunimo reikalų departamentui... Tikriausia visa tai galėtume pavadinti REFORMA, tik neaišku kam ir neaišku kodėl.
Giliau į mišką – daugiau medžių
Yra ir daugiau organizacijų, formuojančių jaunimo politiką Lietuvoje. Viena iš jų – 2005 m. lapkričio 22 d. redakcijos Jaunimo politikos pagrindų įstatyme įrašyta: Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Vienaskaita rodo, kad kalbama apie vienetinę organizaciją. Identišku pavadinimu, o visiems labiau žinoma trumpiniu LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba) veikia kaip asociacija. Dėl kokių priežasčių viena asociacija savo veiklos monopolį – vienyti ir atstovauti Lietuvoje veikiančioms jaunimo organizacijoms – užsitikrina įstatymu? O kur konkurencingumas? Gal kartais jaunimo organizacijos norėtų, kad jų interesams atstovautų kita organizacija? Ir svarbiausias klausimas – ar tai demokratiška?
Paieškoję daugiau sąsajų tarp LiJOT ir VJRT, sužinotume, kad VJR taryba yra formuojama pariteto principu: 6 tarybos nariai yra skiriami valstybinių institucijų, o 6 – deleguoti visuomeninės skėtinės organizacijos – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos. Tie šeši LiJOT deleguoti nariai (tarp kurių yra ir LiJOT prezidentas) dalyvauja skirstant valstybės paramą jaunimo organizacijoms. Ir pats LiJOT iš VJRT kasmet pasiskiria bent po 200 tūkst. litų savo veiklai. Panašu, kad jaunimas ne ką atsilieka nuo nomenklatūrinio veiklos mechanizmo, o, atrodo, tuščiai viltys puoselėjamos, kad ši karta veiks vadovaudamasi kitokiomis vertybėmis.
Ką reiškia interesų atstovavimas?
Monopolistinė Lietuvos jaunimo organizacijų taryba skelbiasi atstovaujanti jaunimo interesams. Logiška būtų tikėtis, kad ši organizacija gali ir netgi privalo reikšti įvairias pozicijas Lietuvos jaunimo vardu. Tačiau ilgai nesigilindami, galime plika akimi pamatyti, kad LiJOT vengia pozicijų reiškimo ir formavimo vertybiniais klausimais. 2003 m. pabaigoje įsibėgėjus Rolando Pakso skandalui, LiJOT vykusioje asamblėjoje buvo siūloma jaunimui pareikšti poziciją dėl vykstančio skandalo, tačiau jaunimui atstovaujanti organizacija nusprendė susilaikyti. Panašių pavyzdžių nereiktų ieškoti kažkur giliai praeityje – paskutinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusių metų pabaigoje, jaunimas atmetė rezoliucijas „dėl tradicinės šeimos institucijos stiprinimo“ ir jai oponavusios – „dėl homofobijos apraiškų Lietuvos visuomenėje“. Ką tai rodo? Kad jaunimui atstovaujančiai organizacijai ir jauniesiems lyderiams toli iki kertinių, vertybinių mūsų valstybės pamatų, tačiau kai kalba pakrypsta apie pinigų dalybas, tai diskusijos užverda analogiškos, kaip valdančiosios koalicijos partnerių dėl ES lėšų skirstymo, o pozicija palanki vienai ar kitai interesų grupei, trūks plyš, bet vis tiek bus suformuota.
Atskaitomybės – nerasta
Tos jau kaip ir nebesančios, tačiau esančios organizacijos VJRT nuostatose sakoma, kad ji už savo veiklą atsiskaito socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Ši taryba iki 2004 m. praktikavo tam tikrą atsiskaitymą ir visuomenei – jų interneto svetainėje www.vjrt.lt rasime 2002 ir 2003 metų ataskaitas, tačiau kur kas aktualiau būtų sužinoti 2004 ir 2005 metų tarybos veiklos rezultatus. Jeigu ataskaitos ir yra, tačiau jos nepasiekiamos plačiajai visuomenei.
Šiuo metu, kai ypač suaktyvėjusios viešosios diskusijos apie protekcionizmo išgyvendinimą iš Lietuvos politikos ir viešojo intereso sugrąžinimą, apmaudu stebėti liūdnai besišviečiančias Lietuvos ateitį lemsiančias jaunimo politikos formavimo subtilybes. Jaunimas galėtų ir turėtų būti pavyzdžiu šių dienų iš skandalų neišsivaduojantiems politikams, tačiau skaidrumo, viešumo ir vertybinės politikos pamokos ne prošal būtų ir bepradedantiesiems. Kita vertus, visų problemų negalima suversti jaunimui, juk ne jie priiminėja įstatymus, o pagal tai, kaip dirba šios kadencijos Seimas ir Vyriausybė – atrodo, nieko nuostabaus, kad susidaro panaši padėtis. Vyresniesiems politikams, matyt, nelabai įdomūs jaunimo reikalai, tad pernelyg rimtai į juos ir nežiūrima, o kai ne(pri)žiūrima, galima daryti kas tik patinka.
Mindaugas Lingė yra Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcijos pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
