„Šiuo metu su tam tikrais politiniais judėjimais yra kalbamasi, aš tikiuosi, kad viskas susidėlios ir bus galima eiti į politiką.
Bendraujame su „Pirmyn Lietuva“, jie pripažįsta, kad laikas yra jaunimui. Bet jis [politinis judėjimas] yra besikuriantis, į ką jis išaugs, žino tik pati vadovybė ir aš tikiu, kad dėl palaikymo nebus gėda.
Jiems nuoširdžiai linkiu išsigryninti vertybes, jas susidėlioti“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo M. Jonušas.
M. Jonušas atskleidžia, kad šiuo metu jis įsipareigojęs žurnalistikai. „O politika yra dalykas, dėl kurio man skauda“, – teigia vaikinas.
M. Jonušas pasakoja, kad renkantis politinį judėjimą jam svarbu rasti vietą, kur galėtų mokytis politikos.
„Man svarbu, kad politinis judėjimas, su kuriuo eičiau į politiką, žadėtus darbus darytų raidiškai, o ne tik kalbėtų. Man taip pat svarbu būti arti žmonių. Tai reiškia, kad nerūšiuoju, kieno viršelis gražesnis, kieno turinys geresnis, ar kieno darbai geresni, o būnu arti žmonių. Nes ko verta graži katedra, jei ji tuščia.
Tai ir politikoje, ko vertos partijos, jei ten vieni lozungai ir darbai, kurie gailesčio verti. Dabar politikoje matau daug žaizdų ir neteisybės.
Ir turime iškreiptą politiką: ką mes turime šiuo metu Seime? Kaip Agnė Širinskienė įsivaizduoja esanti ponia prezidentienė? Tai tokių politikų mūsų valstybei tikrai nereikia“, – tvirtina M. Jonušas.
Paklausus, kodėl praeityje buvęs dainininkas, šiuo metu dirbantis žurnalistu, nusprendė eiti į politiką, M. Jonušas atskleidė supratęs, kad norint pokyčių reikia politinės valios.
„Turbūt socialinė veikla buvo man dėkinga, kad leido įsitikinti vienu dalyku: jei nori pokyčių, reikia politinės valios. Pats susipažinau su autobusų parkais ir susipažinau su jų virtuve iš arti, o ne iš ministerijos pusės. Taip pat ir švietimas – šio Seimo Švietimo ir mokslo komitete buvo ir keli mano siūlymai. Ta pati vaiko gerovės („Matuko“) reforma, čia irgi buvo mano siūlymų. Tad mano kelyje buvo vienokios ar kitokios rūšies politikos“, – pastebi M. Jonušas.
M. Jonušas teigia, kad politikoje jis turi kelias kryptis, kuriose mato, ką būtų galima padaryti geriau. Viena jų – socialinė politika.
„Socialinė politikoje mes turime nuspręsti, ar senjoras yra prioritetas, ar nėra. Ir jei tai prioritetas, tai turėjome jau vakar suteikti jam orų gyvenimą.
Tai, kas liečia vaikų namus, ar kas dedasi su vaikų užmušinėjimu, tai turime investuoti tam, kad vaikai būtų apsaugoti“, – tvirtina M. Jonušas.
Vaikinas pastebi ir susisiekime esančias žaizdas ir skaudžiausią jų – merdėjančius autobusų parkus.
„Susisiekime baisu matyti autobusų parkus, kurie merdėja, o valstybė juos palieka likimo valiai, pasakydami, kad jūs privalote vežti ir aptarnauti kokybiškai.
Taip pat turime mažinti užkampio sindromą. Nes, pavyzdžiui, Rietavo seniūnijoje yra Gailiogirio gyvenvietė, ten prieš metus kursavo autobusas, o, panaikinus Žemaitijos kolegiją ir nelikus studentų, maršrutas buvo nuimtas, o tai reiškia, kad Rietavą Gailiogirio gyventojai turi pasiekti, arba savom kojom, kur yra 8-9 kilometrus, arba kažkaip kitaip. Ir Lietuvoje tokių vietų yra tikrai daug. Tai mano uždavinys būtų vystyti viešąjį transportą ten, kur jo labai reikia“, – tvirtina vaikinas.
Uždavinius M. Jonušas keliasi ir švietime bei kultūroje, kuriuose taip pat įžvelgia spragas.
„Esu buvęs vienoje mokykloje, kur vaikų buvo nepilnai 100. O išlaikyti didelį pastatą su mažai mokinių yra neprotinga. Tai manau, mes turime apjungti miestų ir rajonų mokyklas, sudaryti mokytojms sąlygas toliau dirbti. Pradines klases rajonuose galima palikti, o vyresnėliams suteikti galimybę vykti ir parvykti iš ugdymo proceso.
Kultūroje svarbu sudaryti sąlygas žmogui būti toje kultūroje. Man labai patiko, kaip Ričardas Doveika man vienoje laidoje labai taikliai pasakė: „Kai mes stovėsime ne prie nupigintų prekių parduotuvėse, o prie bilietų į gerą spektaklį, ar į gerą koncertą, tada galėsime kalbėtis apie gerovės valstybę“. Ir aš visiškai su juo sutinku“, – pastebi M. Jonušas.
