Mus stačiai siutina, kai žmonės, kurių užančiai pilni čežančiųjų, imasi mokyti, kad ne piniguose laimė. Mums be žodžių aišku, kai verslo žmonės rodo visuomeninę iniciatyvą – žinoma, tik dėl naudos savo verslui, manome. Ar mus guostų žinojimas, kad milijonierius Visvaldas Matijošaitis, galintis už šlamančiuosius nupirkti brangiausius daktarus, vis dėlto yra toks pat bejėgis kaip ir mes prieš ligą, grasinančią atimti jo žmonai akių šviesą?
Ar mums pakaks atsakymo, kad „Vičiūnų“ įmonių grupės vadovui V.Matijošaičiui rūpi sutvarkyti Kauną dėl to, kad jis pirmiausia mėgsta tvarką ir nori, kad šiame mieste būtų gera gyventi jo žmonai, šeimai ir anūkams? Ir kad būtent dėl to jis inicijavo visuomeninį judėjimą „Vieningas Kaunas“? Milijonierius vyriškai sutinka nepatogius klausimus.
Pėsčias turbūt retokai vaikštote. Bet jei vaikštote, pasitaiko duoti išmaldos gatvėje?
Be abejo.
Duodamas pinigą pažiūrite tam žmogui į akis?
Negaliu atsakyti, kur žiūriu. Nefiksuoju savo žvilgsnių.
Tai gal esate užfiksavęs, kiek jums žmona davė šiandien pinigų?
Man? Nei aš žmonai, nei ji man duoda pinigų... Susituokėme būdami studentais, ir pas mus niekada nebuvo atskirų pinigų – jie visada gulėdavo stalčiuke. Jeigu tau reikia, tiek, kiek reikia, ir pasiimi.
Pavyzdžiui, saują?..
Jeigu būtume iš tokių, gal šiandien mūsų padėtis būtų kitokia. Kadangi šeimoje visi žino pinigų vertę, žino, kad juos sunku uždirbti, lengva išleisti, užtat jie ir guli stalčiuke.
Juokas juokais, bet kiek jums reikia per dieną pinigų, kiek išleidžiate?
Kartais daug išleidi, kartais mažai, kaip ir jūs. Man tikrai nereikia labai daug pinigų. Lietuvoje išvis vyrauja klaidingas požiūris į tuos, kurie yra šiek tiek turtingesni. Dažniausiai spauda ar analitikai jų turtus skaičiuoja ne pagal pinigus kišenėje, o pagal jų valdomus verslo objektus. Turtingas esi tol, kol tavo verslas dirba ir generuoja apyvartą – iš to ir gaunami milijoniniai skaičiai. O tie milijonai atsirastų tik tada, jeigu parduotum savo verslą ir išeitum į pensiją. Man 53 metai, aš dar nesiruošiu į pensiją. Išvis dažnai atrodo, kad pas kaimyną ir musės ne taip kanda, ir blynai geresni, bet viskas yra taip pat. Žinau, kaip jautiesi, kai atrodo, viskas griūva, o tu žiūri į vieną tašką ir nežinai, kaip rasti išeitį. Žinau, ką reiškia jaustis bejėgiškam.
Tai... dėl ligos, kenkiančios žmonos akims?
Dėl ligos – yra taip, kaip yra. Su tuo, ko negali pakeisti, reikia susitaikyti ir gyventi toliau. Žmonės turi ir didesnių bėdų, pagaliau nė vienas negalime žinoti, kas mums patiems nutiks. Tik nerimą junti ne dėl to, kas gali atsitikti, ir ne dėl to, kad mažiau uždirbsi, – didžiausią atsakomybę jauti dėl kompanijos darbuotojų: jei kas būtų negerai kompanijai, būtų negerai dideliam skaičiui žmonių. Rugpjūčio 1 dieną mūsų įmonėse dirbo 5504 žmonės. Tarp jų yra tokių, su kuriais dirbame kartu nuo pirmos dienos, yra ir tokių, kurių aš nė nepažįstu, juos į darbą priima kiti.
Bet juk didelių nuostolių jūsų kompanijos žmonės dėl krizės ir nepatyrė?
Krizė smarkiai paveikė mūsų kompaniją: daug planų, kuriuos ketinome įgyvendinti, sustojo, be to, daug pinigų praradome per tą krizę, beprotiškai daug, bet šiuo metu jau esame susitvarkę, dirbame normaliai.
Įdomu, o kada jūs paskutinįkart rašėte CV?
Niekada nerašiau. Šioje kompanijoje dirbu jau dvidešimti metai, o prieš dvidešimt metų tokio kaip CV rašymo išvis nebuvo. Ir darboviečių nesu daug pakeitęs. Būdamas moksleiviu, vasarą esu darbavęsis statybose, nes norėjau motociklo, būdamas studentu - gaisrininku, vaikų darželyje kiemsargiu. Baigęs institutą, metus dirbau Lietkoopsąjungos Kauno autobazėje, dešimt metų – vidaus reikalų sistemoje. Bet ir verslas yra darbas, paprastas darbas, tik masteliai gal kitokie, yra dėl ko nervintis ir dėl ko išgyventi - uždirbai ar praradai...
...per daug išlaidavai? Išmetei pinigus it į balą?
Jei manai, kad netikslinga, tai ir neleidi pinigų. Nors gyvenime tenka ir reikia paišlaidauti, nesvarbu, daugiau ar mažiau turi pinigų - jei žmonės neišlaidaus, gyvenimas nejudės. O gyvenimas turi judėti. Pavyzdžiui, gali kokteilį išgerti namuose, bet jei išgersi jį bare, bus ir “judesys".
Gali žuvį sugauti Lietuvos ežere, gali ir Norvegijoje... Ar skiriasi džiaugsmas sugauti žuvį čia ir ten?
Ten kitokios žuvys ir visai kitokia žvejyba. Čia nėra nei tokių žuvų, nei tokios jūros, nei tokių bangų, tad negali ir lyginti. Tai nėra brangus malonumas. Kiekvienas pasitaupęs galėtų nuvažiuoti - dešimt dienų kainuoja apie tris tūkstančius litų.
Tiesa, juk ir jūsų verslas sukasi ne tik Lietuvoje. Galbūt per ilga atsiranda savotiška priklausomybės atmaina - plėstis, veržtis, kurtis?
Iš šešių kompanijos gamyklų tolimiausia Ispanijoje, ji pradėjo veikti prieš dvi savaites; Rusijoje yra dvi, Lietuvoje dvi ir viena Estijoje. Pardavimo atžvilgiu mūsų kompanijos geografija labai plati: Ispanija, Belgija, Vokietija, Lenkija, Čekija, Rumunija, Italija ir t.t. Bet tai nėra priklausomybė, o būtinybė. Jeigu žinodamas, kas darosi pasaulyje, nori išlikti tarp lyderių arba bent jau bėgti kartu su jais, puikiai žinai, ką turi padaryti: susiplanuoji, ką darysi po metų, kitų, penkerių... Būna, žmonės pasikeičia, bet kryptis išlieka ta pati. To principo reikėtų laikytis ir tvarkantis mieste. Reikėtų žinoti, ką nori jame nuveikti.
Visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“, apie kurią išgirdome vasarą, ir nurodo, kad jos tikslas yra sutvarkyti Kauną.
Miestą reikia tvarkyti kaip ir savo kiemą: jeigu reikia, pjauti žolę, jeigu reikia, genėti medžius, jei šaligatvis sutrupėjo, reikia tvarkyti, jeigu brangiai moki už elektrą, reikia žiūrėti kodėl. Mieste turi būti ir darbo vietų, ir geros, pigios sąlygos pragyventi, tada ir kiti važiuos gyventi pas tave.
Drįstumėte sakyti, kad Kaune nėra gero šeimininko?
O kada jis buvo?..
Užtat ir gimė „Vieningo Kauno“ idėja?
Esu dalyvavęs ir šiuo metu dalyvauju keliuose visuomeniniuose judėjimuose. Ateidavau į juos su mintimi prisidėti prie gyvenimo gerovės kilimo Kauno mieste. Vienur būdavo diskutuojama teoriniais klausimais, kitur, imituojant veiklą, organizuojami rašinėlių ar piešinių konkursai – tokia beprasmybė, nes pagaliau ir tie rašinėliai keli tiktai būna parašomi, piešinukai irgi keli. Visur matydavau patarlės variantą: šuniukai loja, o karavanas vis tiek eina. Iš tiesų jeigu nori ką nors pakeisti, turi dalyvauti miesto tarybos darbe ir ten muštis už kiekvieną žmogų, už kiekvieną šilumos, vandentiekio centą ir taip toliau.
Taigi kaip kažkas įvardijo, esate judėjimo idėjinis vadas, tik jūsų kariuomenė dar labai maža...
Na, žiūrint į istoriją, kadaise trys šimtai spartiečių irgi padarė labai daug - atsilaikė prieš didelę armiją. Viskas priklauso nuo kokybės, susitelkimo, ryžto, nuo daug veiksnių. Mūsų judėjimas skiriasi nuo kitų. Mes nesivaikome kiekybės, mums reikia iniciatyvių savo srities specialistų, žinančių, ką reikia daryti mieste. Reikia žmonių, kuriais tikėtų: ką jie kalba, tą ir darys, o ne pripils eilinį kartą pažadų ir netesės. Tik bet kuriuo atveju, turėsime taryboje vieną ar 40 vietų, užtikrinu jus, „Viči“ pardavimai Ispanijoje ar kitur nepadidės...
Natūraliai kyla klausimas, kodėl jums turėtų pasisekti tai, kas nepasiseka tiems, kurie iš to valgo duoną?
Pabandysiu paaiškinti. Nesu nei partijų, nei judėjimų priešininkas, tik matau kelias jų blogybes. Pagrindinių partijų vadovai žiūri į partijas vos ne kaip į privačią nuosavybę, bet kadangi jos nėra jų nuosavybė, jie bijo konkurencijos ne tik išorėje, bet ir viduje. Užtat iškeliami žmonės ne pagal gebėjimus, todėl partijų kokybė smarkiai nukenčia. Šitiek metų negali partijų lyderiai išlikti tie patys, tarytum išsipirkę savo vietą, – taip gali būti tik privačioje kompanijoje, kur savininkas visada išlieka toje pačioje pozicijoje, bet nuo partijos vadovo jis skiriasi tuo, kad į savo kompaniją ima kuo geresnius specialistus ir nebijo, kad jį nustums. Tai, kad Vilniaus meras liepė kolegai jo nurodymus vykdyti per tris dienas, o kitos partijos nors ir per trejus metus, nuo visų savivaldybių nuplėšė kaukę ir parodė jų tikrą veidą. Verslininkas irgi susiduria su tokiais reiškiniais, kai nieko negali padaryti, bet jis dar gali ką nors sugalvoti, o paprastas žmogus, atėjęs su reikalais į valdišką įstaigą, atsimuša kaip į sieną: ko jis išvis atėjęs, jis tik trukdąs valdininkui gerti kavą!.. Kas nors turi imti ir pradėti tokią praktiką keisti. Dažnai sakau, jei man nepavyks, tai anūkams pavyks. Juk negali šalis gyventi su minusiniu biudžetu nuo įkūrimo, kiekviena kompanija būtų bankrutavusi tūkstantį kartų.
Betgi verslumas verčia nieko nedaryti dykai.
Verslininkai be galo daug ką daro dykai – remia sportą, remia kultūrą, aukoja, padeda knygas išleisti. Mes ne vien prie “Žalgirio" fondo esame prisidėję (V.Matijošaitis yra šio fondo prezidentas – D.Š.), bet ir prie krepšinio moterų komandos, kuri dabar vadinasi „Viči“ Aistės", turime mažytę futbolo komandą, yra toks regbio klubas „Tauras“, ir ledo ritulininkai bėgios su VIČI marškinėliais...
Na, metai, treti, penkti, na, sakykime, pavyks jums dėl Kauno. Kas paskui? Prezidentūra?
Man buvo 22 metai, kai pradėjau statyti pirmą gyvenime savo namą. Man taip norėjosi kuo greičiau jį užbaigti, bet meistras, su kuriuo dirbome, pasakė: jei pasistatei namą, kad ir kiek jame gyvensi, paskutinės vinies neįkalsi – visada reikės ką nors patobulinti, perdaryti, visada atsiras darbo. Kaunas yra labai gražioje, strategiškai geroje vietoje, tik turėk noro, fantazijos, energijos ir pinigų... Iš tiesų, kaip gyvena Lietuva, kaip gyvena Kaunas, man visada rūpi, nes čia gyvena jau šeštoji mano giminės karta. Nenorėčiau, kad jie susiplanuotų keliones ir dingtų, mes norime gyventi Lietuvoje ir geroje Lietuvoje.
Turbūt iš tų kartų esate turtingiausias?
Kiekvienas žmogus yra laimingas nepriklausomai nuo to, kas jo kišenėje. Tai ne tos vertybės ir ne tas džiaugsmas.