Paveikslai, kiti meno kūriniai klastojami ar vagiami palyginti retai. Lietuvių dailininkai pasaulyje nėra žinomi, tad jų kūriniai neturi paklausos, o tėvynėje parduoti pavogtą paveikslą yra sunku, nes tuoj pat galima įkliūti. Kaimyninėje Latvijoje šiomis dienomis baigta tirti keliose šalyse nuskambėjusi paveikslų klastojimo byla.
Sumokėjo grynais
Žinoma latvių menotyrininkė Ivona Veichertė įsivėlė į tarptautinį sukčiavimą su paveikslais. Kartu su kompanionu ji už 520 000 JAV dolerių vienam Rusijos bankininkui pardavė klastotę.
Ta istorija prasidėjo 2006-aisiais. Tuomet į Latvijos policiją kreipėsi menotyrininkė iš Rusijos Jekaterina Dolgova, kuri kolekcininko Vitalijaus Paskalio pavedimu buvo nupirkusi iki tol nežinotą žymaus XIX amžiaus Latvijos dailininko Karlio Hūno paveikslą „Čigonė su vaiku“. Tą paveikslą įsigyti jai buvo pasiūlęs jos pažįstamas Vokietijos pilietis Aleksandras Belilovskis. „Čigonė su vaiku“ buvo jo bei Ivonos Veichertės bendra nuosavybė.
K. Hūnas tuo metu buvo madingas ir turėti jo paveikslą buvo kiekvieno kolekcininko garbės reikalas. Kaip tik tada jo paveikslas „Odaliska“ per aukcioną garsiuosiuose „Christie’s“ aukcionų namuose buvo parduotas net už 800 000 JAV dolerių.
„Čigonė su vaiku“ kolekcionieriui irgi labai patiko, tad jis susitiko su I. Veicherte aptarti pardavimo reikalus. Susitikime pirkėjui buvo pateikta Latvijos meninių ir antikvarinių ekspertų komisijos išvada, kurioje juodu ant balto buvo parašyta: „Tyrimo rezultatai rodo, kad parašas atitinka XIX amžiaus technologijas be kokio nors vėlesnio įsikišimo. Parašo raidės yra tiesiogiai ant paveikslo, be tarpinio lako sluoksnio“.
Ekspertai neatsitiktinai akcentavo dailininko parašo autentiškumą, nes ankstesniais metais buvo pasirodę tam tikrų klastočių – nukopijuotas dailininko parašas jose buvo uždėtas ant kokio nors nežinomo to meto dailininko paveikslo.
Po tokios išvados pirkėjas jau neabejojo paveikslo autentiškumu ir pradėjo derybas. Pardavėjai iš pradžių užsiprašė 850 000 dolerių, bet buvo nusiderėta ir sukirsta rankomis, kai paveikslo kaina nukrito iki 520 000 dolerių. Tai tiko abiem pusėms.
A. Belilovskis tik pareikalavo, kad pinigai būtų išmokėti Rygoje ir būtinai grynais. Klientui tai nesukėlė jokių nepatogumų ir sandėris įvyko. Sutvarkius visus formalumus, paveikslas iškeliavo į Maskvą.
Paveikslas – klastotė?
Kai savininkas savo pirkinį parodė kolegoms kolekcininkams, paaiškėjo, kad lygiai toks pat paveikslas buvo parduotas 2006 metais Paryžiuje vykusioje parodoje. Ir ne už milžinišką kelių šimtų tūkstančių dolerių sumą, o tik už 5000 eurų. Tik mažai kam žinomo paveikslo autoriumi Paryžiuje buvo nurodytas dailininkas iš Vokietijos Karlas Adolfas Gugelis. Paveikslas vadinosi „Italė su vaiku“. Dešiniame jo krašte puikavosi autoriaus K. A. Gugelio parašas.
Apgautas pirkėjas tuoj pat kreipėsi į Tretjakovo galeriją, kurioje yra daug K. Hūno darbų, kad būtų atlikta pakartotinė ekspertizė. Ekspertai pripažino, kad tai 1871 metais tapytas paveikslas, bet autoriaus parašas suklastotas. Ekspertai negalėjo nurodyti, kas tiksliai yra paveikslo autorius, bet manė, kad tai buvo gan artimas K. Hūnui ar jo aplinkai žmogus. O parašas padirbtas restauruojant paveikslą praėjus maždaug 100 metų po K. Hūno mirties. Tai patvirtino ir dar vieni ekspertai iš „Art Consulting’o“ laboratorijos.
Po tokių tyrimų pirkėjas pareikalavo, kad pardavėjai grąžintų pinigus. I. Veichertė iš pradžių sutiko grąžinti savo dalį gautų pinigų, bet pamačiusi, kad jos paveikslo bendraturtis A. Belilovskis nesiruošia to daryti, ji irgi atsisakė grąžinti pinigus už parduotą klastotę. Kaip kompensaciją I. Veichertė pasiūlė paimti keletą kitų paveikslų. Bet pirkėjas su tuo nesutiko kreipėsi į Latvijos teisėsaugą.
Vėl prasidėjo ekspertizės, o po jų vienos nuomonės taip ir nebuvo prieita. Kai kurie Latvijos ekspertai ir toliau tvirtino, kad tai esąs K. Hūno tapytas paveikslas. O tai, kad jų nuomonė nesutampa su rusų ekspertų nuomone, buvo ne naujiena, nes taip yra atsitikę ne vieną kartą. Latvijos nacionalinio dailės muziejaus bendradarbė Ksenija Rudzitė irgi suabejojo, ar tai K. Hūno paveikslas, nes tai atseit neatitinką jo stiliaus. Kita to paties muziejaus ekspertė Interpolui patvirtino, kad paveikslas labiau galėtų būti K. A. Gugelio negu K. Hūno. Šiaip ar taip, ekspertai, sulyginę abu paveikslus, nustatė, kad „Čigonės su vaiku“ ir „Italės su vaiku“ sutampa tik kontūrai, o daugybė detalių – skirtingos. Savo ruožtu rusų ekspertai toliau laikėsi savo nuomonės, kad „Čigonė su vaiku“ – tikrai ne K. Hūno darbas. Girdi, tai patvirtinusi ir cheminė analizė, ir menotyrininkų atlikti tyrimai.
Visa tą laiką, kol vyko ekspertizės, A. Belilovskis (beje, jis jau buvo žinomas kaip paveikslų klastotojas) išvis neigė gavęs pinigus iš pirkėjų ir sakė, neva su tuo paveikslu jis nieko bendro neturįs. Teisėsauga juo nepatikėjo, juoba kad pinigų gavimo faktą buvo užfiksavę notarai. 2010 metų spalio 12-ąją Maskvos miesto teismas A. Belilovskį už sukčiavimą ir nuteisė 3 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo.
Latvijos teisėsaugininkai bylos tyrimą užbaigė tik šiomis dienomis. Jie dar ne kartą apklausė I. Veichertę, klausėsi jos telefoninių pokalbių, kol galų gale priėjo išvadą, jog I. Veichertė tikrai nežinojo, kad minėtasis paveikslas gali būti suklastotas. Jos atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta.
Klastočių paroda
Meno kūrinių klastočių yra daugybė, tad ant sukčių kabliukų papuola ne tik eiliniai kolekcionieriai, bet ir muziejai. Prieš porą metų Londono nacionalinėje galerijoje netgi vyko suklastotų paveikslų paroda, pavadinta „Iš arčiau pažvelgus: klastotės, klaidos ir kaip mokslininkai sprendė meno paslaptis“. Joje buvo išeksponuota 40 darbų. Tarp jų – paveikslas „Madona su vaiku ir angelu“, kurį pati Nacionalinė galerija 1924-aisiais įsigijo kaip nutapytą Frančesko Raibolinio. Ir tik 2009 metais atlikus nuodugnius tyrimus paaiškėjo, kad šis paveikslas tėra klastotė. Pasirodo, to paveikslo eskizas buvo nupieštas pieštuku, o Renesanso epochos dailininkai, pasak ekspertų, šito nedarydavo.
Parodoje buvo eksponuojama ir nežinomo XVI amžiaus autoriaus drobė „Moteris prie lango“. Ištyrus ir aptikus naują dažų sluoksnį, paaiškėjo, kad po šimtmečio paveikslas buvo pakeistas – jame pavaizduota atvirais drabužiais vilkinti blondinė buvo ištaisyta į Viktorijos erai būdingą santūresnę brunetę.
Apgaudinėjo kolekcininkus Užpernai Didžiojoje Britanijoje kalėti 6 metus už 14 paveikslų suklastojimą buvo nuteistas vokietis Volfgangas Beltračis. Jis su gauja kruopščiai suplanavo apgaulę ir užsidirbo 14 mln. svarų sterlingų (apie 58 mln. litų). Nuteistas meno kūrinių klastotojas prisipažino, kad gali būti padirbęs iki 2000 paveikslų. Žurnalistams jis atsisakė pasakyti tikslų skaičių, nes jo advokatas draudė atskleisti per daug informacijos.
V. Beltračis buvo ne tik gabus klastotojas. Savo gaujai jis padėdavo sugalvoti įmantrias istorijas apie padirbtus paveikslus, kad apgautų ekspertus ir meno kolekcininkus. Jis nutapė dvi paveikslų „kolekcijas“ ir sukūrė istoriją, neva jos slėptos nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Vėliau jos buvo parduotos garsiuose „Sotheby’s“ ir „Christie’s“ aukcionuose.
Įdomu, kad V. Beltračis pasiūlė kolekcininkams, įtariantiems, jog nusipirkę vieną iš jo suklastotų paveikslų, kreiptis į jį – girdi, atskleisiąs tiesą. Vis dėlto neatsirado tokių, kurie norėtų sužinoti, kad namuose saugo klastotę. Juk tai būtų smūgis reputacijai, o pats paveikslas taptų bevertis.
Vienas garsiausių senųjų meistrų paveikslų kopijuotojų olandas Girtas Janas Jansenas irgi buvo atidaręs savo nutapytų klastočių parodą. Jo kopijos beveik niekuo nesiskiria nuo originalų. G. J. Jansenas buvo suimtas Prancūzijoje, bet kaltinimai jam taip ir nebuvo pateikti – nė viena galerija, joks privatus kolekcininkas neprisipažino pirkę iš dailininko falsifikatą.
G. J. Jansenas pradėjo nuo graviūrų klastočių, vėliau ėmė tapyti paveikslus ir pateikti juos kaip ką tik atrastus žinomų drobių variantus. Tarp dailininkų, kurių darbų kopijas jis parduodavo kaip originalus, buvo Pikasas, Matisas, Magritas, Dali, Šagalas, Miro. Kol Prancūzijoje vyko tyrimas, G. J. Jansenas spėjo parašyti autobiografiją. Jo požiūris į klastotes tikrai originalus. „Kai muzikantas groja Bachą, jam ploja. Kai aš atkuriu Pikaso sonatą – mane areštuoja“, – teigia G. J. Jansenas.
Tik faktai
Karlis Hūnas gimė 1877 metais Latvijoje, Madlenoje. Mokėsi Rygoje, o 1850 metais įstojo į Sankt Peterburgo dailės akademiją. Mokėsi pas profesorių V. Basiną. Jau besimokydamas buvo apdovanotas 4 sidabro medaliais už piešimą ir tapybą, o už paveikslą, skirtą olimpiadai – aukso medaliu. Baigęs akademiją, tapė ikonas Pokrovskio cerkvėje.
1863 metais K. Hūnas akademijos lėšomis išvažiavo į Vakarų Europą. Atsigyveno Paryžiuje, daug tapė. Ypatingo pripažinimo sulaukė jo paveikslas „Baltramiejaus nakties išvakarės“. Už šį paveikslą jam buvo suteiktas akademiko laipsnis. 1872-aisiais grįžo į Sankt Peterburgą, dėstė akademijoje ir tapė. Po 2 metų išvažiavo į Šveicariją gydytis ir 1877 metais Davoso mieste mirė. Petras Kurmelis
Kitame numeryje:
Paveikslų vagystės
