Žurnalas „Forbes“ surengė kasmetinį dviejų įtakingų verslo atstovų susitikimą ir kalbino juos apie jų labdaringą veiklą bei asmeninį gyvenimą. Šį kartą į „Forbes“ klausimus atsakinėjo kompanijos „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas ir vienas iš „Facebook“ bendraautorių Dustinas Moskovitzas.
Šie žmonės buvo pasirinkti neatsitiktinai. Abu verslininkai yra IT pasaulio atstovai. Abu jie mokėsi Harvardo universitete, bet metė studijas, susitelkdami į savo IT projektų vystymą. Abu vyrai praturtėjo itin anksti, o Moskovitzas šiuo metu yra jauniausias milijardierius pasaulyje. O svarbiausia – tiek Gatesas, tiek Moskovitzas yra itin aktyvūs filantropai, nemažą dalį savo turtų skiriantys labdaringai veiklai. Moskovitzas neseniai tapo ir Gateso bei W. Buffetto įkurto paramos fondo „Giving Pledge“ nariu.
Pateikiame jums „Forbes“ interviu su Gatesu ir Moskovitzu.
„Forbes“: Billai, pasitraukęs iš aktyvios veiklos „Microsoft“ kompanijoje, galėjote sėkmingai tęsti savo verslą privačioje sferoje ir tapti stambiu investuotoju. Visgi jus labiau suviliojo filantropo veikla. Kodėl?
B. Gatesas: Jau prieš man pasitraukiant iš nuolatinės veiklos „Microsoft“ kompanijoje, mano paramos fondas užsiėmė pakankamai aktyvia veikla. Aš buvau itin susirūpinęs tuo, kaip fondo parama galėtų prisidėti prie įvairių mokslinių tyrimų veiklos. Finansinė parama yra itin svarbi. Tarkime, mokslininkams reikia išrasti naujas vakcinas nuo įvairių ligų. O tam finansavimo dažniausiai trūksta. Kadangi jau anksčiau nemažai laiko rimtai mąstydavau apie tai, kur reikėtų investuoti savo pinigus, mintis apie galimybę prisidėti prie įvairių mokslinių projektų mane labai sužavėjo. Taip atsirado mano paramos fondas, kurio veikla savaime tapo pagrindiniu mano gyvenimo tikslu.
Billas Gatesas (nuotr. SCANPIX)
„Forbes“: Dustinai, jūs dar esate itin jaunas. Kodėl nusprendėte, jog reikėtų savo neseniai uždirbtus turtus skirti labdarai?
D. Moskovitzas: Vos tik žmonėms užsiminiau apie savo planus pinigus skirti labdaringai veiklai, iš karto susidūriau su cinišku požiūriu. Geriausiu atveju į mano užmojus buvo žvelgiama neutraliai, bet dažniausiai buvo stebimasi dėl tokių „nelogiškų“ mano planų. Tokiems skeptikams tiesiog atsakydavau, jog savo planuose matau itin dideles perspektyvas. Mano nuomone, investicijos į švietimo sistemos tobulinimą, į infrastruktūros gerinimą atsiperka žymiai labiau nei pinigų kišimas vien į technologijų industriją. Tikiu, jog mano parama gali pakeisti kieno nors gyvenimus tik į gerą – jei galiu pagerinti vaikų mokymosi sąlygas, tuomet labai tikėtina, jog tie vaikai įgys žymiai geresnį išsilavinimą, o ateityje galės uždirbti didesnius pinigus.
Dustinas Moskovitzas (Forbes nuotr.)
„Forbes“: Labdaringa veikla užsiimate kartu su savo drauge Cari Tuna?
D. Moskovitzas: Iš tiesų buvau apsikrovęs begalę darbų, todėl pamaniau, jog mano mergina Cari galėtų man padėti. Taigi priėmėme sprendimą, jog ji taip pat galėtų įsitraukti į mano paramos fondo „Good Ventures“ veiklą. Ji iš karto sutiko, mintis apie tokią veiklą ją domino jau ir anksčiau.
„Forbes“: Billai, kaip jums su žmona Melinda sekasi bendradarbiauti labdaringos veiklos srityje?
B. Gatesas: Manau, jog yra tiesiog nuostabu, jog mus su žmona vienija ne tik mūsų vaikai, bet ir pasišventimas labdaringai veiklai. Kartu vykstame į keliones, labdaringus renginius. Jei vykstame atskirai, tuomet grįžę į namus kartu aptariame savo įspūdžius. Būna labai įdomu.
„Forbes“: Tad labdaringa veikla pakeitė jūsų šeimos gyvenimą?
B. Gatesas: Taip ir tai yra puiku. Štai neseniai kartu su savo vaikais keliavome į Afriką, norėjome jiems parodyti, kaip žmonės ten gyvena. Vaikai klausia mūsų, kodėl mes atiduodame savo pinigus kitiems, vietoj to, kad išsaugotume juos jiems.
„Forbes“: Jūsų vaikai to klausinėja?
B. Gatesas: Žinoma. Jie domisi, kodėl mes taip elgiamės.
„Forbes“: Ir ką jūs jiems atsakote?
B. Gatesas: Jog jie turėtų jaustis labai laimingi. Kad šie pinigai tiesiog sugadintų jų gyvenimus. Galiu tai jiems pasakyti atvirai, nes pats puikiai tai suprantu. Jei man iš pradžių būtų mokėję milžiniškus pinigus, aš nebūčiau buvęs toks motyvuotas ir atsidavęs savo darbui. Dideli pinigai pakeičia tai, kaip į tave žiūri žmonės ir tai, kaip tu pats suvoki savo veiksmus ir riziką. Tiesiog nenoriu, jog tai patirtų mano atžalos.
„Forbes“: Billai, ar filantropiškai veiklai jus įkvėpė jūsų mama?
B. Gatesas: Abu mano tėvai nemažai prisidėjo prie to. Mama galbūt šiek tiek labiau, bet tiek tėtis, tiek mama dalyvavo „United Way“ veikloje.
„Forbes“: Dustinai, kaip auklėjimas jūsų šeimoje prisidėjo prie jūsų sėkmingos karjeros ir labdaringos veiklos plėtojimo?
D. Moskovitzas: Be abejo, tai turėjo įtakos, nors mano tėvai ir nebuvo tokie aktyvūs filantropai kaip Gateso. Pagrindinė priežastis, nulėmusi mano labdaringos veiklos plėtojimą, buvo tai, jog itin greit praturtėjus mane tiesiog užvaldė klausimas „Ką gi man dabar daryti su visais turtais?“. Labai greitai susivokiau, kaip deramai pasielgti su pinigais.
„Forbes“: Jums atrodo, jog šie pinigai priklauso ne vien jums?
D. Moskovitzas: Manau, kad tai pakankamai pagrįstas požiūris. Žinote, aš savo turtus turiu ne taip ir ilgai, tad galbūt po dešimties metų į viską žvelgsiu šiek tiek kitaip.
B. Gatesas: Tuomet Dustinas priiminės jus savo nuosavame kateryje.
D. Moskovitzas: Na, ne. Aš tiesiog manau, jog kiekvienas žmogus, turėdamas kažkokį kiekį pinigų, pats apsisprendžia, kiek jų investuoti į savo gyvenimo kokybės gerinimą, o kiek palikti kažkam kitam. Štai aš gyvendamas bendrabutyje staiga tapau milijardieriumi. Tada nusprendžiau, kokie gyvenimo standartai mane tenkina, o visus likusius pinigus galiu panaudoti kažkam kitam, ne vien sau.
„Forbes“: Tad, kaip suprantu, jūs pasirinkote pakankamai kuklius gyvenimo standartus.
D. Moskovitzas: Taip. Gyvenu daugiabutyje San Franciske. Į darbą važinėju dviračiu. Bet jei ir gerokai pakelčiau savo gyvenimo kokybę, tų „laisvų“ pinigų vis tiek liktų nemažai.
„Forbes“: Kiek ilgai ketinate tęsti savo labdaringą veiklą?
D. Moskovitzas: Mano požiūris panašus į Gateso. Kitaip tariant, labdaringa veikla yra mano gyvenimo planas. Manau, kad mano labdaros fondas galėtų gyvuoti tiek, kiek gyvas būsiu aš pats.
„Forbes“: Kol kas esate paaukojęs ne itin daug pinigų?
D. Moskovitzas: Jei kalbame apie milžiniškas pinigų perlaidas, turime suvokti, jog iš pradžių reikia perprasti ir įsisavinti žaidimo taisykles, gerai suprasti, kaip viskas vyksta. Tai yra mokymosi periodas. Manau, kad jis gali trukti iki dešimties metų.
„Forbes“: Ką apie tai manote jūs, Billai?
B. Gatesas: Pirmąsias dideles pinigų sumas į savo fondą pervedžiau tuomet, kai man buvo 45 metai. Be abejo, jau prieš tai rėmiau JAV bibliotekų projektą, dalyvavau medikamentų gamybos rėmimo projekte. Būtent pastarasis projektas mane paskatino į labdaringą veiklą investuoti dar didesnius pinigus. Galimybė prisidėti prie žmogaus sveikatos gerinimo ar kūdikių mirtingumo mažinimo buvo lūžinis taškas. Nuo to laiko paramos fondui skiriu nuolatines ir dideles pinigų sumas. Tenka pripažinti, jog išlaikyti pastovų paramos dydį gana nelengva.
„Forbes“: Kaip manote, kada reikėtų nutraukti paramos fondo veiklą?
B. Gatesas: Manau, jog tokie fondai yra neišvengiamai būtini. Mano ir Melindos paramos fondai savo veiklą greičiausiai pabaigs, praėjus dešimtmečiui ar šiek tiek daugiau po mūsų mirties. Bet kita vertus, būtų labai liūdna ir apmaudu, jei fondų parama deramai neprisidės prie infekcinių ligų, tokių kaip maliarija, AIDS ar tuberkuliozė, sustabdymo.
„Forbes“: Dustinai, jūs esate minėjęs apie savo domėjimąsi labdaringos veiklos efektyvumu.
D. Moskovitzas: Mano nuomone, žmonės dažnai aukoja pinigus, bet net nepasidomi tuo, koks yra realus jų paramos rezultatas. Filantropiškoje veikloje yra tiesiog perdaug pasitenkinimo savimi. Bet reali paramos nauda dažnai nėra tinkamai įvertinama. Tam reikalingos specialios institucijos ir programos, kurios vertintų teikiamos paramos efektyvumą ir naudą.
„Forbes“: Billai, ar jūsų suvokimas apie tai, kiek realaus poveikio turi jūsų skiriama parama, pakito? Kokiu mastu galite sau leisti eksperimentuoti ir klysti?
B. Gatesas: Na, netgi kapitalistėje sistemoje galimybė sulaukti kažkokio ženklesnio grįžtamojo atsako ar poveikio nėra itin didelė. Mes visi žinome „Google“ ir „Facebook“. Šie pavyzdžiai lyg ir teigtų, jog yra įmanoma sukelti itin plataus masto poveikį. Bet prisiminkime tai, kiek panašių kompanijų, įkurtų tuo pačiu metu kaip ir šios, tiesiog žlugo ir buvo visų pamirštos.
D. Moskovitzas: Ir netgi tose kompanijose, kurios veikia sėkmingai, yra atrandama begalė galimybių, kurios taip ir lieka niekada neišnaudotos.
B. Gatesas: Labai teisingai. Sukuriama labai daug projektų, kurie visiškai nepasiteisina. Esmė yra atsirinkti tuos dalykus, kurių įgyvendinimas iš tikrųjų turės matomą rezultatą ir apčiuopiamą naudą. Pavyzdžiui, sukurti naują vakciną, tobulinti švietimo priemones, išnaudojant internetą, ir panašiai. Keista, jog tokioms sritims vis dar trūksta finansinės paramos.
„Forbes“: Dabar jūs jau dirbate ir su vyriausybinėmis organizacijomis, tiesa?
B. Gatesas: Taip, tiesa. Jei anksčiau manęs kas būtų paklausęs, ar aš dalyvausiu veikloje su vyriausybinėmis organizacijomis, būčiau taręs griežtą „ne“. Iš pradžių tiesiog vykdėme savo paramos projektus ir nesikišome į tai, kaip vyriausybės paskirsto mūsų paramą. Bet vėliau pastebėjome, jog mūsų parama panaudojama ne visai taip, kaip mes norėtume. Tariau – „ei, kodėl neskiriate pinigų naujų vakcinų kūrimui?“. Žodžiu, mes įkūrėme „Global Alliance for Vaccines“, kuri rūpinasi pinigų rinkimu AIDS medikamentų kūrimui. Iš esmės tai vyriausybinės organizacijos pobūdžio institucija.
„Forbes“: Ir tai pakankamai varginanti veikla?
B. Gatesas: Taip. Politikoje neegzistuoja Moore'o dėsnis. Laikui bėgant, mažai kas keičiasi į gerąją pusę.
„Forbes“: Dustinai, jūs teigėte, kad ketinate vengti įsitraukimo į politinius reikalus. Ieškote kažko švaresnio?
D. Moskovitzas: Tikrai taip. Daugybė žmonių man yra daug kartų sakę, jog norint pasiekti sėkmingų rezultatų, reikia itin atsakingai atsirinkti tuos dalykus, kuriuos tu ketini plėtoti. Nes jei imsiesi tik poros didelių projektų, investavimo programų, tuomet galimybė suvaldyti šių projektų riziką yra didesnė. Bet aš nesutinku su šiuo požiūriu. Mano manymu, yra reikalinga vykdyti kuo daugiau projektų ir, jei nors pora iš jų bus sėkmingi, tai būtų puikus pasiekimas. Kita vertus, smulkesniems filantropams tai gali kelti pernelyg daug rizikos. O mano veikimas kartu su vyriausybinėmis organizacijomis man atrodo kol kas pernelyg ankstyvas. Manau, dabar esu ten, kur prieš dešimtmetį buvo Gatesas. Kita vertus, sutinku, jog veikla tiesiogiai per valdžios institucijas žymiai paspartintų visą procesą.
„Forbes“: Billai, ar jus emociškai kaip nors paveikė paramos teikėjo veikla? Jūs vykstate į Afriką, ten lankote mirštančius kūdikius. Kokios mintys jus tuomet aplanko?
B. Gatesas: Emocinis aspektas yra itin svarbus, nors ir nesu toks puikus emocijų rodytojas. Štai kodėl šios kelionės yra tokios svarbios. Lankydamasis Afrikoje ir realiai matydamas situaciją, aš galiu suvokti, kokia reikalinga ir naudinga yra paramos fondų veikla.
„Forbes“: Kaip manote, kurioms sritims yra skiriamas pernelyg mažas paramos fondų dėmesys? Kur jaunasis filantropas galėtų pasireikšti?
B. Gatesas: Tiesą sakant, nemažai idėjų jau buvo bandyta pritaikyti paramos fondų veikloje, kai kurios netgi visiškai nesėkmingai. Visgi yra tokių dalykų, kaip pavyzdžiui, terorizmo prevencija, kurių įgyvendinimas būtų nuostabus pasiekimas. Arba jei kas nors pasakytų metodą, kaip pašalinti branduolinių ginklų panaudojimo grėsmę, aš iš karto sutikčiau finansiškai prisidėti prie to.
„Forbes“: Dustinai, štai jūsų galimybė – sustabdykit terorizmą.
D. Moskovitzas: Žinoma, kurgi ne. Skamba taip lyg teigtumėte, jog viską, ką iš pažiūros galima nuveikti, yra įmanoma realiai įgyvendinti.
„Forbes“: O kas jus labiausiai žavi Billo veikloje?
D. Moskovitzas: Man patinka beveik viskas, kuo jis užsiima, ir dar tas „įžūlumas“, nors tai skamba galbūt ne visai tiksliai...
„Forbes“: Ryžtingumas?
D. Moskovitzas: Taip, ryžtingumas. Pati idėja, jog įmanoma nuveikti kažką tokio reikšmingo, kaip sustabdyti maliarijos ar poliomielito plitimą. Pavyzdys, jog vieno žmogaus iniciatyva įmanoma nuveikti tokio masto darbų, yra tikrai įkvepiantis.
„Forbes“: Kaip manote, Billai, ar prie paramos fondo „Giving Pledge“ prisijungs ir daugiau jaunų milijardierių?
B. Gatesas: Kai apie šį paramos fondą šnekėjau su Marku Zuckerbergu, jis paklausė manęs, ar jame dalyvauja nors kiek jaunų žmonių. Atsakiau jam, jog dalyvauja, nes yra vienas 35 metų asmuo. Tada Markas manęs dar kartą perklausė, ar projekte yra ir jaunų žmonių.
D. Moskovitzas: Kita vertus, be jaunųjų ir senųjų verslininkų skirties, yra nemažai skirtumų ir tarp pirmos kartos turtuolių bei tų, kurie savo turtus paveldėjo. Ir čia yra fundamentalus skirtumas tame, kaip jie žiūri į savo turtą – turtus paveldėję žmonės yra linkę juos ir toliau kaupti bei perduoti savo atžaloms.
B. Gatesas: Taip, „Giving Pledge“ veikloje yra žymiai daugiau tų žmonių, kurie savo pinigus uždirbo patys, nei tų, kurie juos paveldėjo.
„Forbes“: Pasidalinkite geriausiu savo patarimu, kuris būtų ypač vertingas filantropo veikloje.
B. Gatesas: Manau, jog kiekvienas turėtų eiti savo keliu. Žmonės dažnai teigia, jog filantropinė veikla dabar yra žymiai geresnėje situacijoje nei buvo bet kada anksčiau. Na, galbūt truputį ir geresnėje. Bet nereikia pamiršti ir tų, kurie mums nutiesė kelią. Tų žmonių, kurie savo pavyzdžiu parodė, kaip veiksmingai savo parama galima prisidėti prie didelių tikslų įgyvendinimo. Jei ne Rockefelleris, Carnegie ar Fordas, vargu ar mes dabar galėtume pagalvoti apie tai, kokia reikšminga gali būti paramos fondų veikla.
