Jei einant kino salės link kils abejonė, prasidėjo jau filmas ar dar rodo anonsus, iš salės sklindančios dejonės leis suprasti: paskubėk! Kol įsitaisysi kėdėje, titrus pakeis aistros kaitinamų kūnų fragmentai... Ir štai – tu jau „Lovoje“.
Gal kiek nejauku iš pradžių bus be jokios įžangos, apšilimo įsijausti į veiksmą, o dejones „iš ekrano“ blaškys kėdėje šalia tavęs beįsitaisančio kaimyno su „popkornais“ ir „kola“ šnaresys, neišgyvenk – meilės scenų bus dar ne viena.
Minimalistinio stiliaus gerbėjams Matias Bize filmas „Lovoje“ („En La Cama“) – tikras saldainiukas. Vieta – nedidukas ir neįmantrus viešbučio kambarys. Pagrindinis baldas – lova. Du aktoriai – vaikinas (akt. Gonzalo Valenzuela) ir mergina (akt. Blanca Lewin). Kostiumų dizaineriai, įtariu, darbo daug neturėjo – drabužių tiek jai, tiek jam prireiks labai jau retai.
„Kokia tavo pavardė?“, - pasiteiravo vaikinas ir netrukus išgirdo atsakymą: „Klausi todėl, kad negali atsiminti mano vardo?“. Salė prapliupo juoktis.
Matyt, tik seksualinių žaidimų asai ir asės, žiūrėdami šią vardų spėliojimo sceną, galėjo pagalvoti, kad ir jiems kada gyvenime buvo tokia situacija. Tačiau salėje jie tylėjo, o man už nugaros sėdintys net kelis kartus aiktelėjo: „Eina sau... Nu, čia tai geras...Visai jau...“
Režisierius pasiekė savo – pirmas porelės pokalbis „užkabino“. Detalėmis neperkrauta aplinka leidžia įsiklausyti į dviejų, vienas kitą pažinti pradedančių žmonių, pokalbį. „Gyvą“, padriką šiek tiek, natūralų, dinamišką. Pirmiausia pažinę vienas kito kūną, jie ima atrasti vienas kitą kaip asmenybę. Pilkame viešbučio kambaryje gims istorija. Intriguoja.
Seksualinė Danielos patirtis, kalbos apie kiną, religiją, abiejų maudynės vonioje... Antros meilės scenos ilgai laukti neteks. Pačiu laiku, beje, nes tiems, kurie nesupranta ispaniškai ir mieliau skaito lietuviškus, o ne angliškus titrus, buvo puiki proga pailsinti akis...
Antras orgazmas Danielą ir Bruno įkvepia dar geriau pažinti vienas kitą. Nuo nedrąsių susižvalgymų iki šokių, nuo kalbų apie animaciją iki vyrų ir moterų paslapčių, kurios akimirksniu tapo viešos.
Ir nors pora vienas kitą tikina, kad jų susitikimas tėra atsitiktinumas, vienos nakties nuotykis, žiūrovai jau tuo nebetiki. Nebetiki ir Daniela. Nebetiki ir Bruno. Jie tampa artimi. Ne tik kūnais. Ir... še, kad nori – tarp jų ima veržtis istorija, kurią kiekvienas slepia. Išsprūsta „ex“ vardas, įplyšta prezervatyvas, kyla panika, barnis, vėliau užsibaigiantis vaikišku pagalvių mūšiu. Tačiau erdvė plečiasi ir tai jau nebepriklauso nei nuo JO, nei nuo JOS. Minimalistinė aplinka – puiki dirva ieškoti kitų erdvių. Pirmiausia, Daniela lenda į Bruno piniginę (tas moteriškas smalsumas), vėliau – Bruno. Paslaptys tampa klausimais, atsakymai – melu, melas – atvirumu.
Paskutinio sakinio čia nėra. Tik apsikabinimas. Dviprasmiškas. Arba – arba.
Filmą verta pamatyti vien dėl įdomios jo formos. Skatina mąstyti. Ypač gerai žiūrisi vakare. Nereiks ir vakarienės. Saldžių sapnų. Geriau – dviese.
