Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ savo nuomonę šiuo klausimu išsakė atlikėjas ir istorijos entuziastas Marijonas Mikutavičius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Dovilė Jakniūnaitė.
Pone Mikutavičiau, Lietuvoje siūloma pritaikyti tam tikrus papildomus ribojimus ar draudimus Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Galima numanyti, kad jūs tai palyginote su II pasaulinio karo metais ir kaip JAV ir Jungtinė Karalystė žvelgė į Vokietijos ir Japonijos piliečius. Ar ne?
M. Mikutavičius: Esmė yra tokia, kad aš save visada laikiau liberalių pažiūrų žmogumi, kosmopolitu, jokiu būdu ne ksenofobu ir t. t. Dabar mes turime tam tikrą situaciją su ukrainiečių, baltarusių, rusų, slavų antplūdžiu, o kai kurie jų gali būti pavojingi elementai. Kažkuriuo metu turėjau paklausti savęs, ir paklausiau, kokioje aš pozicijoje esu, nes akivaizdu, kad tam tikri iššūkiai yra nauji ir greičiausiai tu negali elgtis taip, kaip elgeisi prieš 15 metų. Tada pradėjau domėtis, ką daro demokratijos, kai jos atsiduria tam tikrų iššūkių kryžkelėje ir kartais turi priimti sprendimus, kurie iš esmės kitu atveju nebūtų toleruotini demokratinėje valstybėje.
Aš ankščiau buvau skaitęs rašinius apie tai, kaip II pasaulinio karo metais britai elgėsi su vokiečių elementais, kurie buvo emigravę, bėgo nuo Trečiojo Reicho į Didžiąją Britaniją, tarp kurių buvo daug antifašistų, žydų, bet juos britai klasifikavo, suskirstė į tam tikras grupes ir t.t.
Ką amerikiečiai darė per II pasaulinį karą, kai prasidėjo tiesioginis karas su Japonija? Amerikiečiai surinko maždaug 120 tūkstančių žmonių, kurių didžioji dalis buvo pirmos, trečios, antros kartos Amerikos piliečiai, tačiau jie tapo grėsme nacionaliniam saugumui, kitaip vadinama penktąja kolona. Tai iš esmės, demokratinė valstybė taip leido elgtis su savo piliečiais, vėliau, aišku, jie atsiprašė, laiko perspektyvoje pripažino savo klaidas, pagalvojo, kad jų sprendimuose buvo tam tikra lyderystės stoka, karo panikos lemti neteisingi sprendimai, rasizmas ir t.t., bet esmė, kad tai yra daroma.
Ką jūs norite pasakyti dabartiniame kontekste, nes tokie pasvarstymai juk kilo ne netyčia?
M. Mikutavičius: Čia ir yra paieškos teisingo sprendimo. Iš esmės aš sutinku, kad karinės grėsmės atveju demokratija traukia, čia jokia naujiena. Kas dar mane inspiravo (įkvėpė – red. past.)? Tai kažkada skaičiau neva Kremliaus ideologo Surkovo rašinį, kur jis aiškino, kad demokratinės valstybės eina į nežinią, kadangi autoritarinės valstybės kelia galvą. Jis kaip tik aiškino, kad karo atveju demokratijos turės labai apkartyti savo demokratišką požiūrį į savo ribas, kas reikš, kad kažkuria prasme jos ir pralaimėjo. To įrodymas bus tai, kad tokio istorinio nerimo epochoje, tokiu nestabiliu laikotarpiu jos atsilaikyti negali, o laimi autoritariniai režimai.
Aš linkstu prie to, kad vis dėlto tu negali žiūrėti į dalykus taip pat taikos atveju ir galimos karinės grėsmės atveju. Tu turi žaisti pagal žaidimo taisykles ir, kaip rodo istorija, demokratijos turi prisitaikyti prie naujų iššūkių, kai kur nusižengti principams, kuriuos ankščiau deklaravo, bet tai yra dėl visų demokratijų saugumo.
Tai toms ribojamosioms priemonėms jūs pritarėte?
M. Mikutavičius: Taip, aš absoliučiai pritariu. <...> Aišku, gali nukentėti arba jaustis neteisingai įtariami žmonės, kurie to visiškai nenusipelnė, bet čia yra tas pats, kaip ir oro uoste – mes einame į jį ir mus visus tikrina, ar mes neturime draudžiamų daiktų. 99,9 proc. iš mūsų lėktuve neketina nieko padaryti blogo, bet, kadangi egzistuoja 1 proc., kuris gali tai daryti ar yra jau daręs, tai reiškia, jog kenčia visi ir priima taisykles, kad mes kažkuria prasme esame potenciali grėsmė. Dėl to mes turime būti monitorinami (stebimi – red. past.), tai šiuo atveju kai kurie atvykėliai – taip pat.
Ponia Jakniūnaite, ar jūs matote pasiūlymų, kurie yra pertekliniai?
D. Jakniūnaitė: Mano nuomone, pasiūlymas riboti kreiptis metams dėl pilietybės yra perteklinis, kaip ir perteklinis greičiausiai yra ribojimas dėl nuosavybės teisės įsigijimo, jei tu turi teisę nuolat gyventi Lietuvoje. <...>
Kodėl aš manau, kad perteklinis? Žiūrint labai pragmatiškai, tai tie žmonės, kurie turi teisę kreiptis dėl pilietybės, jie su teise gyventi Lietuvoje jau būna pragyvenę 7–8 metus, atvažiavę greičiausiai būna dar gerokai seniau, yra lojalūs, nenusikaltę (nes kitaip net negalėtų prašyti pilietybės), tai mes apribojame tuos žmones, kurie su šiuo karu yra visiškai nesusiję. Tų žmonių skaičius nėra labai didelis, galėtų būti apie 100 per metus, todėl kyla klausimas, ar visos priemonės, kurios riboja, yra prasmingos, nes jos daugiau saugumo mums nesukuria.
Daugiau sužinokite laidoje, esančioje straipsnio pradžioje.
