Dieną, kai lankėmės Druskininkų užkardoje, termometrų stulpeliai rodė apie septynis-aštuonis laipsnius šilumos. Naktį šiluma sumažėja iki trijų-keturių laipsnių. Įtakos jutiminei temperatūrai turi ir drėgmė.
Šalta taip, kad žmonės užmiega tik su karšto vandens pripildytais vandens buteliais, drabužiai nedžiūsta, ant palapinės sienų – vandens kondensatas.
„Mums reikia geresnės stovyklos dabar. Mes maldaujame jūsų Vyriausybės. Mes čia lėtai mirštame“, – padėtimi skundėsi Abu Bakaras iš Siera Leonės.
„Mums labai reikia į kokią kitą stovyklą. Arba pastatą. Nes kiekvieną dieną oras yra labai šaltas, mes negalime čia likti, labai šalta. Taip šalta. Negi nematote, čia visur vanduo teka“, – pritarė ir žurnalistu prisistatantis Mustafa M. Husainas iš Irako.
Stovykla, kurios neturėtų būti
Druskininkų pasienio užkardos stovykloje šiuo metu gyvena 98 žmonės, iš jų vienas baltarusis, kuris tikriausiai iš savo šalies bėgo dėl didelių įsiskolinimų. Anksčiau čia migrantų buvo daugiau, tačiau šeimos ir nepilnamečiai vaikai be tėvų jau perkelti į vietas, kur sąlygos geresnės. Dabar stovykloje liko tik šeimos be vaikų, vieniši vyrai ir vienišos moterys.
Kaip pasakoja užkardos vadas A. Beloručkinas, moterys arba šeimos be vaikų yra apgyvendintos austrų dovanotuose moduliniuose nameliuose. Pastaruosius bandoma apšildyti panaudojus elektros generatorių, o jei pasiseks su viešaisiais pirkimais, per dvi savaites galbūt bus nutiestas elektros kabelis nuo elektros pastotės, kuri, beje, yra visai šalia.
Šildyti modulinius namelius tikriausiai teks, nes oro temperatūra žemėja, drėgmė kaupiasi, o migrantai kaip neiškeliami iš užkardos, taip neiškeliami.
Patys žmonės stovykloje piktinasi, kad negauna jokios tikros informacijos. Iki šiol jiems buvo kalbama, kad jie bus iškelti iki spalio pradžios. Tačiau aiškėja, kad viskas užtruks dar dvi savaites, iki spalio vidurio. Tik jie to nežino.
Vieniši vyrai užkardoje gyvena didžiulėje palapinėje, kuri yra šildoma dyzelinu, bet temperatūra viduje nėra itin guodžianti: žieminiai rūbai ir batai yra tinkama apranga būnant palapinėje, nors pasitaikė vaikščiojančių su šlepetėmis.
„Mes įpilame karštą vandenį į vidų, kad sušiltume. Matote. Jau trys mėnesiai. Jokio judesio, nieko“, – skundžiasi Abu Bakaras.
Seimo kontrolierių įstaigos vadovas Augustinas Normantas viešai išreiškė susirūpinimą dėl to, kad kai kurie migrantai iš pasienio užkardų bus iškelti tik spalio viduryje. Pasak ombudsmeno, esama vidutinė oro temperatūra kelia grėsmę asmenų sveikatai ir gyvybei.
Elektrikas, žaidžiantis krepšinį
Jau tris mėnesius Druskininkų pasienio užkardos stovykloje gyvenantis Abu Bakaras labiausiai piktinosi besitęsiančia nežinomybe, šalčiu, drėgme palapinės viduje bei tuo, kad stovykloje jiems neleidžiama turėti telefonų. Pasak stovyklos vado A. Beloručkino, telefonai iš migrantų yra paimti dėl saugumo.
Visų pirma, telefonais jie gali pranešti apie savo buvimo vietą tautiečiams, kurie yra kitose Europos Sąjungos šalyse, į kurias migrantai dažniausiai ir siekia patekti. Kartas nuo karto fiksuojama, jog aplink stovyklą sukinėjasi nežinomi asmenys. Antra, telefonais susisiekę su žmonėmis iš kitų stovyklų jie galėtų suorganizuoti koordinuotas riaušes ir pasprukti.
Ar taip yra iš tiesų, nepriklausomai patikrinti neįmanoma. Migrantai sako, kad neturėdami telefonų jie negali pranešti giminaičiams kilmės valstybėje, jog yra sveiki ir gyvi. Tačiau užkardos vadas teigia, kad tokią galimybę suteikia Lietuvos raudonasis kryžius, tiesa, sistema veikia kiek biurokratiškai: esą žmogus gali ant popieriaus lapo užrašyti angliškai žinutės turinį, kurį nori perduoti giminaičiams, ir nurodyti telefono numerį. Lietuvos raudonasis kryžius tokią žinutę išsiunčia.
Migrantai telefoną bando gauti praktiškai kiekviena pasitaikiusia proga. Neatsitiktinai Abu Bakaras paprašo nueiti kur nors nuošaliau ir tuomet paklausia: „Gal gali paskolinti savo telefoną?“. Bet sulaukęs neigiamo atsakymo nepyksta. Kitiems stovyklos gyventojams pavyksta iškaulyti telefoną iš kito žurnalisto, todėl žmonės puola kažkam skambinti.
Abu Bakaras sakosi esąs elektrikas ir giriasi mokantis žaisti krepšinį. Vyras pasakojo iš savo šalies bėgęs dėl grėsmės gyvybei, bet nesutiko atskleisti, kas konkrečiai sukėlė tokią grėsmę. Jis teigė šią informaciją atskleisiąs tik migracijos pareigūnams.
„Aš pabėgau nuo pavojaus iš savo bendruomenės“, – sako Abu Bakaras ir pademonstruoja randą ties smilkiniu. Čia išties kadaise buvo žaizda, bet nuo ko ji, pasakytų nebent kvalifikuoti medikai.
Vyras teigia norintis likti Lietuvoje ir neketinantis vykti į jokią kitą valstybę. Anot Abu Bakaro, Siera Leonėje per Ebolos epidemiją jis prarado abu tėvus ir šeimos neturi. Jis sako esantis elektrikas bei giriasi, kad gerai žaidžia krepšinį, nors nėra aukštaūgis. „Svarbiausia technika“, – sako Abu Bakaras.
Pasak jo, stovykla savo esme yra panaši yra kalėjimą arba net blogiau, nes esą taip niekas nelaiko net šunų. Vyras rodo pirštu į drėgnas palapinės sienas, nedžiūstančius sukabintus drabužius, šilumos nesaugančias grindis.
„Mes migrantai, mes ne nusikaltėliai“, – nuolat kartoja Abu Bakaras, maldaudamas Lietuvos vyriausybės pagerinti stovyklos žmonių gyvenimo sąlygas.
Paklaustas, kaip nusprendė vykti per Baltarusiją į Lietuvą, Abu Bakaras pasakojo Siera Leonėje susipažinęs su žmonių kontrabandininku, kuris pažadėjo padėti išvykti į kokią nors saugią šalį. Vyras sako, kad už pagalbą atidavė tėvams priklausiusią žemę ir buvo atgabentas į Baltarusiją. Anot Abu Bakaro, iš jo kontrabandininkai esą paėmė dokumentus ir daugumą daiktų, nuvežė į pasienį ir paliko: čia jis klajojo apie tris dienas.
„Tas žmogus, kuris mane atgabeno iš Afrikos, paėmė viską, ką turėjau. Jis mane apgavo, jis sakė, kad mane atveš į saugią vietą. Jis paėmė mano pinigus, mano pasą. Jis sakė, kad jeigu pasiliksiu Baltarusijoje, pasibaigs mano viza, tai aš sėsiu į kalėjimą ir ten mirsiu“, – aiškino Abu Bakaras.
Žmonės pavargo
Mustafa M. Hasanas prisistato esantis žurnalistu iš Irako ir rodo savo darbo pažymėjimą. Jis irgi skundžiasi stovyklos būkle, bet nuolat dėkoja Lietuvai. Galima suprasti, kad tai tikriausiai strategija: juk niekas nepagailės migrantų, kurie kritikuos šalį, į kurią atvyko.
„Visi žmonės čia yra labai pavargę. Nė vienas iš čia esančių nenori pridaryti jokių problemų, bet nori laisvės. Jie nenori pinigų, nori tik dirbti ir kažką veikti. Žmonės negali čia likti“, – ganėtinai akivaizdų dalyką įgarsino Mustafa.
„Mums labai reikia į kokią kitą stovyklą. Arba pastatą. Nes kiekvieną dieną oras yra labai šaltas, mes negalime čia likti, labai šalta. Taip šalta. Negi nematote, čia visur vanduo teka“, – maldavo vyras.
Žurnalistu Mustafa Irake sako dirbęs septynerius metus, o bėgti nusprendė, nes esą sulaukė grasinimų nužudyti.
Afrikiečiai užstojo ujamą irakietį
Druskininkų pasienio užkardos vadas A. Beloručkinas yra žmogus, atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Viena vertus, jis turi užtikrinti tvarką stovykloje ir sienos apsaugą, kita vertus, puikiai supranta, kad esamos sąlygos žmonėms gyventi nėra tinkamos. Migrantai apie užkardos vadą atsiliepia itin pagarbiai. Pats A. Beloručkinas sako, kad visus nesutarimus stovykloje sprendžia kalbėdamasis, nes niekaip kitaip tvarkos neužtikrinsi. Vado teigimu, piktybinių asmenų stovykloje nėra, nepastebėta ir jokių kastų ar išnaudojimo, kaip kad Rūdninkų stovykloje.
„Yra buvę, kad susimušė dėl įvairių dalykų: dėl kamuolio, dėl striukės, dėl skalbimo mašinos, dėl eilės į tualetą... Iš tikrųjų tokiais atvejais skiriam, reaguojam, yra apsauga, sargybiniai, pasieniečiai, yra remiančios policijos pajėgos. Tai išskiriame ir bandome kalbėtis, aiškiname, kad taip nedaroma, yra nustatyta tvarka, yra taisyklės ir jų laikantis viskas bus gerai. Jau beveik mėnesį konfliktų praktiškai nebūna“, – pasakojo A. Beloručkinas.
Jis pamena, kad buvo atvejis, kai stovyklos gyventojai irakiečiai ujo vieną savo tautietį, bet jį užstojo afrikiečiai. Buvo ir kitų atvejų, kai arabai susimušė su kurdais, bet, pasak vado, pasieniečiai kiekvienąkart aiškina, jog jeigu stovykloje bus netvarka, bus įvestos griežtesnės taisyklės arba bus rašomi raštai Migracijos departamentui, kuris neva atsižvelgs į tai svarstydamas, ar suteikti asmeniui prieglobstį.
Kadangi stovyklos gyventojai vis dar tiki galimybe likti Europos Sąjungoje, tokiais aiškinimais patiki. Taigi kol kas stovykloje ramu. Tiesa, kai kurie kalbinti migrantai svarstė, kad galbūt jie gyvena tokiomis blogomis sąlygomis būtent dėl to, kad nemaištauja ir yra pernelyg ramūs.
Bando apkvailinti pareigūnus, įveikti koncertiną
Nors Lietuva savo istorijoje pirmą kartą susidūrė su migrantų antplūdžiu, bet pastaruoju metu sienos kirtimo atvejų fiksuojama labai nedaug. Pirmiausia taip yra dėl vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės suteikto leidimo apgręžti migrantus ir teoriškai nukreipti į pasienio punktus, bet, pavyzdžiui, Raigardo-Privalkos pasienio punkte nėra gautas nė vienas prieglobsčio prašymas. Migrantams arba sunku jį pasiekti, arba to neleidžia Baltarusijos pareigūnai, arba žmonės neina į punktą, nes neturi dokumentų.
Sieną kertančių migrantų Druskininkų pasienio užkardos ribose nematyti ir dėl to, kad čia pavojingiausias ruožas yra užtvertas 3,7 kilometrų ilgio koncertina, o iš 30 kilometrų pasienio ruožo net 25 kilometrai yra padengti vaizdo stebėjimo sistemomis, leidžiančiomis realiu laiku stebėti, kas vyksta pasienyje. Ilgainiui ties visa siena su Baltarusija turėtų iškilti fizinis barjeras, padengtas vaizdo stebėjimo sistemomis.
„Vaizdo stebėjimo sistemos operatoriai reaguoja į tuos pažeidimus ir perduoda informaciją pamainos vyresniajam, kuris siunčia pasienio sargybas sulaikinėti pažeidėjus, jeigu tai yra pažeidimas žmonių, ne gyvūnų“, – pasakoja užkardos vadas A. Beloručkinas.
Kameros aiškiai rodo valstybės sienos liniją, valstybės sienos ženklus, kontrolinę pėdsakų juostą, patrulio taką. A. Beloručkinas sako manantis, kad jo užkardos ribose buvo surinkti visi sieną kirtę migrantai, mat dėl stebėjimo sistemų gana lengva visus suskaičiuoti ir sulaikyti. Tokią išvadą jis daro ir iš kitų ženklų, kuriuos renka pasieniečiai. Pavyzdžiui, stebimi kontrolinėje pėdsakų juostoje palikti pėdsakai, nors yra buvę įvairiausių bandymų apkvailinti pareigūnus – einama atbulomis, keturiomis, pėdos dėliojamos į pirmiau praėjusio asmens pėdsakus.
Migrantai yra bandę įveikti ir koncertiną, kol ji buvo dar nepilnai sutvirtinta.
„Buvo bandymų ją pažeisti. Būtent jos dar įrenginėjimo metu, tai kai nebuvo tokio aukščio ir tokio pločio, tai migrantai tiesiog mesdavo striukes, įvairius rūbus ant jos, mesdavo pagalius, bandydavo pagaliais ją pakelti, kai ji dar nebuvo pritvirtinta prie žemės, taip vadinama, nebuvo priinkaruota. Buvo atvejų, kai sulaikėme su metalui karpyti žirklėmis, buvo pasiruošę, turėjo, bandė karpyti“, – sako A. Beloručkinas.
Pasieniečiams tenka gaudyti ir kontrabandininkus, kuriuos beveik visus jau pažįsta. Anot pasieniečių, iš vienos cigarečių dėžės kontrabandininkai uždirba apie 500 eurų, iš kurių apie 50-100 eurų tenka nešikui, kiti lieka tiems, kas organizuoja procesą.
„Mes beveik visus juos jau pažįstame. Eini, žiūri: „O, Tomai, sveikas, tai nepasisekė šiandien?“ O tas Tomas atsako: „Šiandien nepasisekė, šiandien jūs laimėjot“, – juokiasi užkardos vadas.
Pasak A. Beloručkino, migracijos krizės valdymas reikšmingai prisidėjo ir prie kontrabandos stabdymo, nes pasienis tapo itin saugomas, atsirado daug pajėgų, nuolat patruliuoja ne tik pasieniečiai, bet ir remiančios krašto apsaugos savanorių, policijos pajėgos.
