Migrantai Europoje ir JAV – pražūtis ar išsigelbėjimas?

„The Insider“ rašoma, jog senėjančiose šalyse migrantai palaiko darbingų gyventojų procentą, užtikrina BVP augimą ir mažina infliaciją.

O argumentai apie didelę socialinę naštą išsivysčiusių šalių biudžetams dėl migracijos nėra pagrįsti skaičiais.

Senėjantys gyventojai

Vakarų šalių gyventojai sparčiai sensta. JAV ir Europoje gimstamumo rodiklis jau apie 1980 m. nukrito žemiau reprodukcinio lygio (2,1 vaiko vienai moteriai) ir dabar yra 1,5 vaiko vienai moteriai.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Prieš teismą stos migrantus gabenusi Estijos pilietė

VSAT: per parą į Lietuvą neįleista 14 neteisėtų migrantų

Tarptautinė migracijos organizacija: per laivo avariją netoli Komorų salų žuvo mažiausiai 25 žmonės

Dėl to kyla ekonominių problemų, iš kurių pagrindinės – didelis gyventojų spaudimas ir darbo jėgos trūkumas. Darbingo amžiaus žmonių lieka vis mažiau, o darbo jėgos, ypač kvalifikuotų darbuotojų pagrindiniuose sektoriuose, pavyzdžiui, statybų ir žemės ūkio, trūksta vis labiau.

Technologinė pažanga šią problemą sprendžia tik iš dalies.

Be to, šalyse, kuriose sparčiai senėja visuomenė, didėja demografinė našta darbingo amžiaus piliečiams, kurie savo mokesčiais turi padengti pensininkų išlaidas.

17 iš 27 Europos Sąjungos šalių metinės išlaidos valstybinėms pensijoms dabar sudaro daugiau kaip 10 proc. Italijoje ir Graikijoje pensijos valstybės biudžetams kainuoja daugiau nei 16 proc.

Prognozuojama, kad iki 2050 m. beveik kas ketvirtas amerikietis bus pensininkas. O gyventojų skaičiaus augimo tempas yra žemas, ir dabar gyventojų daugėja daugiausiai dėl imigracijos.

Todėl ateityje gresia didžiulės išlaidos: JAV socialinės apsaugos administracija prognozuoja, kad iki 2030-ųjų socialinei apsaugai finansuoti trūks beveik 35 mln. dolerių (apie 33 mln. eurų). Jei ne anksčiau, tai 2034 m. visos socialinės išmokos turės būti sumažintos mažiausiai 17 proc.

Kovoti su gyventojų senėjimu vien tik skatinant gimstamumą – ne išeitis. Tai gali tapti pavojumi ekonomikai, nes jei tokia politika bus sėkminga, dalis tėvų pasitrauks iš darbo rinkos, o demografinės apkrovos koeficientas per ateinančius kelis dešimtmečius taps dar didesnis.

Kol pasikeis kelios kartos, mažėjantis dirbančiųjų skaičius lems didėjantį senų žmonių skaičių.

Todėl ekonomistai pataria ilgalaikį demografinės problemos sprendimą derinti su greito reagavimo priemonėmis, t. y. migracijos politikos švelninimu.

Kartu pageidautina, kad atvykėliai oficialiai registruotų savo darbo veiklą ir mokėtų visus privalomus mokesčius, nes pernelyg griežti apribojimai lemia tai, kad migrantai, negalėdami legaliai dirbti, pereina į darbą „šešėlyje“.

Japonija be migrantų

Japonija yra pavyzdys, kaip griežta migracijos politika, kurią šiuo metu nori įvesti Vakarų valstybių kraštutinės dešiniosios jėgos, gali paveikti išsivysčiusios šalies, kurioje gimstamumas yra mažas, ekonomiką.

Japonija šiuo metu yra šalis, turinti seniausius gyventojus pasaulyje. Daugiau nei 10 proc. japonų yra vyresni nei 80 metų, beveik trečdalis – vyresni nei 65 metų, o gimstamumas sumažėjo iki 1,2 vaiko vienai moteriai.

Dėl šios priežasties Japonijoje nuolat mažėja mokestinės pajamos, smunka paslaugų sektorius, mažėja vartojimas ir santaupos, vystosi tik pagyvenusių žmonių priežiūra.

Nuo 2000-ųjų pradžios šalies BVP susidūrė su stagnacija. Įmonės bankrutuoja, nes neranda darbuotojų – 2024 metais bankrotų skaičius jau dvigubai viršijo praėjusių metų lygį.

Japonijos ministras pirmininkas Fumio Kishida sakė, kad senėjimas privedė visuomenę prie išlikimo slenksčio, kai buvo pasiūlyta didinti išlaidas vaikams ir išlaikyti griežtus imigracijos apribojimus.

Japonija priima labai mažai migrantų. Užsieniečiai sudaro apie 2 proc. šalies gyventojų, Europoje apie 6 proc., o JAV – net 14 proc.

Dėl nacionalistinės politikos Japonijos vyriausybė yra priversta įdarbinti pensinio amžiaus žmones. Daugiau nei 13 proc. šalies darbo jėgos yra vyresni nei 65 metų amžiaus asmenys.

Remiantis prognozėmis, darbingo amžiaus piliečių skaičius Japonijoje ir toliau mažės kartu su gyventojų skaičiumi – iki 2040 metų pagal dabartines tendencijas manoma, kad šalyje trūks 11 mln. darbingo amžiaus asmenų.

Ir nors pastaraisiais metais Japonija padarė tam tikrų nuolaidų, atvėrusi duris laikiniems darbuotojams iš tokių šalių kaip Vietnamas, tai nėra priemonė, galinti išgelbėti šalį nuo lėto išnykimo.

Migrantų nauda ekonomikai

Cato instituto tyrimo autoriai apskaičiavo, kad laisvų darbo vietų užpildymas migrantais padidintų JAV BVP maždaug 2 trilijonais dolerių (apie 1,9 trilijonų eurų) arba beveik 10 proc. Tai galioja ir kitoms šalims.

Gyventojų skaičiaus augimas, įskaitant imigrantų priėmimą, yra vienas patikimiausių būdų padidinti BVP. Pabėgėlių integracijos išlaidos gali būti nemažos, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jos vidutiniškai sudarytų 0,2–1,4 procentinio BVP augimo per metus.

Ispanija, kuri gana atvira migrantams, yra geras pavyzdys: 2023 m. 64 proc. naujų darbo vietų ir pusę ekonomikos augimo lėmė imigracija, o nusikalstamumas Ispanijoje per pastaruosius 20 metų sumažėjo perpus.

Aukštos kvalifikacijos darbuotojų integravimo nauda akivaizdi – tai lemia darbo našumo didėjimą šalyje. Tačiau žemos kvalifikacijos imigrantai, užpildydami laisvas darbo vietas, kurios nėra paklausios vietos gyventojų, taip pat gali plėtoti ekonomiką, padidindami fizinio darbo našumą.

Tačiau migrantai daro daug daugiau nei tiesiog padidina prekių ir paslaugų gamybą. Su jais auga konkurencija dėl darbo vietų, o tai stabdo atlyginimų augimą, todėl tikimybė kilti infliacijai yra žymiai mažesnė.

Vartojimas yra dar vienas aspektas, per kurį imigrantai gerina šalių gerovę. Gyventojų skaičiaus augimas atveria naujas galimybes verslininkams ir gerina paslaugų kokybę.

Tačiau staigus vartojimo padidėjimas taip pat gali sukelti problemų, kai kalbama apie prekes su ribota pasiūla, pavyzdžiui, būstus ir infrastruktūrą.

Migrantai gali atsinešti įgūdžių, bet negali iš savo krašto atplėšti papildomų butų, kelių, mokyklų ar gydytojų kabinetų – infrastruktūros pritaikymas prie gyventojų skaičiaus augimo ilgainiui veda ir į ekonomikos augimą, tačiau tai užtrunka ir kelia nepasitenkinimą tarp vietinių žmonių.

Be to, atrodo, kad imigracija padėjo sušvelninti pandemijos poveikį Vakarų ekonomikai. 2022 m. lapkritį federalinio rezervo banko pirmininkas Jerome‘as Powellas pasakė kalbą, kurioje teigė, kad JAV ekonomikai trūks 1,5 mln. laisvų darbo vietų.

Koronavirusas pražudė apie 400 tūkstančių darbingo amžiaus žmonių. Dėl koronaviruso apribojimų sumažėjo ir migrantų antplūdis į šalį. Tačiau jau po kelių mėnesių galima teigti, kad J. Powello baimės buvo bergždžios: darbo rinka beveik visiškai atsigavo.

Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas teigia, kad taip atsitiko būtent dėl ​​greito imigracijos atkūrimo Jungtinėse Valstijose: „Daugiausia imigrantų yra suaugę darbingo amžiaus žmonės. Surašymo duomenimis, 79 proc. užsienyje gimusių gyventojų, atvykusių po 2010 m., yra 18–64 metų amžiaus.“

Imigracijos padidėjimas greičiausiai labai prisidėjo prie ekonomikos gebėjimo sukurti naujų darbo vietų be staigios infliacijos.

Panašią tendenciją galima pastebėti ir Europos Sąjungoje, kur 2022 m., imigracijai išaugus iki 117 proc., po pandemijos šoktelėjęs laisvų darbo vietų skaičius gerokai sumažėjo.

Reikia integruoti migrantus

Migrantai Europoje sėkmingiau susiranda darbą nei vietiniai gyventojai. Tačiau tie, kurie atvyksta ne iš Europos Sąjungos šalių, mažiau dalyvauja darbo procese ir daugiausiai užima žemos kvalifikacijos reikalaujančias pareigas.

Faktas yra tas, kad nemaža dalis tokių migrantų yra pabėgėliai, kurių pradinės pozicijos yra prastesnės. Todėl Vokietijoje pirmaisiais pabėgėlių metais tikimybė susirasti darbą yra beveik nulinė: kol tvarkomi dokumentai, jiems apskritai neleidžiama dirbti.

Suomijoje net po 10 metų tik 22 proc. pabėgėlių randa darbą šalyje. Švedijoje pabėgėliams reikia maždaug 20 metų, kad jie integruotųsi į ekonomiką taip pat, kaip ir kiti migrantai.

Migracijos tyrimų centro duomenimis, sumažinus pašalpas pabėgėliams, jie greičiau susirasdavo darbą.

Tai paaiškina, kodėl Prancūzija, Italija, Vokietija ir kitos Europos šalys nusprendė sumažinti valstybines pašalpas tiems, kurie bėga iš savo šalių ieškoti geresnio gyvenimo.

Tačiau stipriai sumažinti išmokų dydį yra pavojinga. Remiantis nauju Europos ekonomistų tyrimu, pašalpų mažinimas iš tiesų pastūmėja pabėgėlius dirbti, bet beveik perpus sumažina vidutines namų ūkio pajamas. Todėl gali padidėti nusikalstamumas.

Mažiau skausmingas būdas – mažinti biurokratinius reikalavimus, atsisakyti pernelyg griežtų leidimų dirbti, padėti įveikti kalbos barjerus, kovoti su diskriminacija, kuri gerokai lėtina pabėgėlių integraciją.

Migrantų integracija Lietuvoje

„IOM Lietuva“ rašoma, jog Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius praėjusiais metais viršijo 220 tūkstančių ribą. Augant šiam skaičiui integracijos klausimai tampa labiau aktualūs ir visuomenei, ir valstybės institucijoms.  

Pirmiausiai migrantams reikia padėti spręsti klausimus, susijusius su būstu. Itin stipriai į nuosavą būstą orientuotai Lietuvos visuomenei nėra sudėtinga suprasti atskiro būsto svarbą žmonių įsitvirtinimui ir tolesnei sėkmingai integracijai.

Tačiau problema yra neigiamas požiūris į pačius migrantus. Vietiniai gyventojai net už pinigus nenoriai sutinka nuomoti savo būstą užsieniečiams.  

Pranešama, kad su migracijos iššūkiais susiduriančių demokratinių šalių praktika rodo, kad sėkmingiausiai integracijos procesai vyksta, kai priimančioje šalyje vienam tikslui sutelkiamos tiek valstybinės, tiek nevyriausybinių organizacijų ir pačių piliečių pajėgos.

Taigi, ekonominiu požiūriu migracijos privalumai yra akivaizdūs, tačiau daug didesnę įtaką migracijos politikai daro politiniai ir kultūriniai veiksniai. Tačiau esant politinei valiai, galima išspręsti ir migrantų kultūrinės integracijos problemas: reikėtų atvykstantiems žmonėms suteikti išsilavinimą, dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, paramą darbo rinkoje ir žmogaus teisių apsaugą.