Dainius Paukštė
Šventės išvakarėse norėtųsi kalbėti tik apie gerus dalykus. Tačiau tuomet tik apgaudinėtume save. O tai prie gero tikrai nieko neatvestų. Po emigracijos piko 2010 metais, kai Lietuvą paliko apie 83 577 žmonės, 2013 ir 2014 metais emigracija iš Lietuvos beveik grįžo prie emigracijos vidurkių ir siekė apie 38 000 žmonių kasmet. Daugiamečiai emigracijos vidurkiai nuo 1990 metų siekia maždaug po 37 000 emigrantų kasmet. Taigi, daugiamečio emigracijos vidurkio dar nepasiekėm. Tiesa, pastaraisiais metais fiksuojama tendencija, kai daugiau žmonių sugrįžta. Tik nežinia, ar ilgam.
Tie, kurie išgyvena dėl Lietuvos ateities, vis garsiau konstatuoja: tampame neįgalia valstybe. Lyg ir turime formalius valstybės atributus: teritoriją, tautą, kariuomenę, politinę sistemą, valdžios institucijas ir kita, bet tikros valstybės nėra. Vis labiau pastebima, kad jai trūksta gyvybinės energijos ir dvasios, – jėgų, kurias „išvėdino“ nevaldoma trečią dešimtmetį įsisenėjusi emigracija. Pasaulio istorija moko – energiją ir dvasią valstybei suteikia tik tauta ir piliečiai, jų negali duoti nei neutralūs gyventojai, nei vartotojai, nei imigrantai, nei vergai.
Nei valdžios vykdyta politika, nei verslas nesugebėjo globalaus pasaulio teikiamų galimybių panaudoti tam, kad mūsų valstybė suklestėtų. Blogiausia, kad politikai net nesugebėjo suformuluoti ir įtvirtinti mūsų emigrantams elementariausių išvykimo nuostatų: „Išvykti tik laikinai, neišsivežti šeimų ir ypač vaikų, uždirbti ir siųsti perlaidas į Lietuvą savo šeimoms, nenutausti ir sugrįžti į Lietuvą, čia kurti bei vystyti savo verslą ir šeimos gyvenimą“. Išvardijau būtinas išvykimo nuostatas emigrantams. Neabejotinai savo įsipareigojimus emigrantų klausimais turėjo prisiimti ir valstybė. Tuomet tarp emigrantų ir valstybės būtų atsiradęs tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas. Tokios nuostatos būtų priimtinos visiems emigrantams, jeigu rengiant jas būtų dalyvavusi visuomenė. O tam reikėjo dialogo su tauta. Deja, jau rašiau, kad savo neveiklumu mūsų politikai tapo panašūs į Pietryčių Azijos folklore populiarias tris beždžiones, kurios savo poza sako: „Nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau.“ Toks emigracijos ignoravimas greitai pagimdė ir pasekmes. Blogiausia, kad šį valstybei pavojingą žaidimą politikai žaidžia iki šiol. Nepuošia mūsų elito ir tai, kad visos iki šiol Lietuvoje kilusios ekonominės krizės buvo sprendžiamos išnaudojant visus, išskyrus politikus ir verslininkus. Juk kiekvienas matėme, kad tik šios dvi visuomenės grupės iš tokių padėčių visuomet išeidavo sausos ir dar su pelnu.
Todėl telieka konstatuoti, kad dabartinė valstybė yra skirta gyventi tik politikams ir darbdaviams. Visi kiti yra šį elitą aptarnaujantis personalas. O čia jau reikia ir suvokti – jeigu patys valstybės neatsiimsim, tai niekas nieko ir nedarys, kad esama padėtis pasikeistų... Kad pasikeistų, reikia piliečių – ne butaforinių, ne menamų, „politikuojančių“ tik virtuvėse ir tik tarp draugų, o fiziškai esančių čia, Lietuvoje, norinčių veikti ir žinančių kaip.
O dabar plika akimi matomos neigiamos emigracijos pasekmės: per du dešimtmečius su trupučiu valstybė greitai sumenko ne tik pagal savo žmonių skaičių – iš žemėlapio dingo ištisi miestai, miesteliai ir kaimai, lyg pasakoje greitu tempu paseno valstybė ir jos gyventojai, valstybė prarado investicijas, kurias ji skyrė žmogiškiesiems ištekliams ruošti, sumažėjo valstybės intelektualinis potencialas, chroniškai trūksta mokesčių valstybės ir „Sodros“ biudžetams, nors klesti šešėlinis sektorius, valstybė prasiskolino, visuomenėje išaugo socialinė atskirtis, klesti nesąžiningumas, kyšininkavimas ir neskaidrumas, o politikoje, ekonomikoje ir kultūroje dominuoja stipresniojo kultas, iš Tėvynės išvyti piliečiai vis garsiau akcentuoja antrosios pilietybės klausimą. Taigi, tai ne tik kiekybinės, bet ir kokybinės permainos: palengva kinta ir valstybės forma, ir jos turinys...
Iki šiol dėl vykstančios emigracijos Lietuva „šlubavo“ viena koja, nes į ją mažai kas norėjo atvykti. Tačiau artėja metas, kai Lietuva taps ir imigrantus priimančia valstybe. Tai lemia ne tik pokyčiai vidaus darbo rinkoje, bet ir aplink mus vykstantys geopolitiniai reiškiniai. Bėda ta, jog kol kas imigracijai esame „pasiruošę“ lygiai taip pat, kaip ir emigracijai, tai yra – niekaip! Seniai jau reikėjo nuo diskusijų pereiti prie konkrečių veiksmų. Tačiau toliau kalbų mūsų politikai nueiti nesugeba. Kalbu apie migracijos komitetą Seime. Ginčijamasi: laikinas ar nuolatinis komitetas turi būti? Kai migracija Lietuvoje sugrįš į normalius pasaulinius 3 proc. migracijos krantus (nuo dabartinių 18 proc.), migracijos komiteto nebereikės. Todėl visiškai nesvarbu – laikinas tai ar nuolatinis (geriau) migracijos komitetas. Aiškinamasi, koks turėtų būti pasaulio lietuvių vaidmuo. Dabar jau man norisi paklausti: o kodėl Seimas nederino su Pasaulio lietuvių bendruomene (PLB) savo priimamų įstatymų, kuriais Lietuvos piliečiai buvo vejami iš Lietuvos? Tai kodėl dabar reikia derinti su PLB planus, kurie bus įgyvendinami čia, Lietuvoje? Todėl reikia ne derinti, o informuoti PLB apie veiksmus ir permainas. Juk, jeigu bus kas daroma, tai pirmiausiai bus daroma čia gyvenantiems, kad keistųsi jų gyvenimo kokybė. Išvykę sugrįš tik tuo atveju, jeigu gyvenimas Lietuvoje gerės visiems, o ne kam nors pasirinktinai. Seniai jau laikas išmokti šią pamoką.
Taigi apie imigraciją. Mūsų žmonės jai visiškai neparuošti. Nežino nei apie imigracijos pranašumus, nei apie reguliuojamą imigraciją, nėra diskusijų apie imigrantų integracijos lygį ir kokybę, imigrantų įsivežimo sąlygas, pagaliau Lietuvos pilietybės suteikimo sąlygas ir pan. O apie užsieniečių teisinės padėties įstatymą – ir kalbėti nėra ko. Nežino, kodėl ir kam ES nori pritraukti kvalifikuotos darbo jėgos. Niekas apie tai nerašo ir nediskutuoja, nematyti valdžios pastangų bei noro dirbti šiais klausimais ir t. t. O tuo metu pasaulyje migracija vyksta nuolat – ištisą parą be pertraukos, todėl informacijos ir naujienų šia tema daug. Nedarysiu kokių nors apibendrinimų, pateiksiu tik dėlionės detalių – mozaiką pabandykite susidėlioti patys. Jeigu skaitytojams bus priimtina tokia forma, panašią diskusiją bus galima tęsti.
Jungtinės Tautos dar 2000 metais suformulavo Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT). Tai: a) skurdo ir bado pašalinimas; b) pradinio išsilavinimo užtikrinimas; c) genderinės lygybės skatinimas; d) moterų galimybių ir jų teisių plėtojimas; e) vaikų mirtingumo mažinimas; f) motinystės sveikatos gerinimas; g) kova su AIDS, maliarija ir kitais susirgimais; h) ekologinio stabilumo užtikrinimas; i) globalios partnerystės formavimas žmonijos vystymosi tikslais. Kaip matyti, migracijos klausimai čia neminimi. Šioje programoje tie klausimai nukelti į Žmogaus teisių gynimo ir gerbimo, demokratijos ir gerovės valdymo poskyrį. Siekiama užtikrinti visiems migrantams, taip pat dirbantiems migrantams ir jų šeimoms, žmogaus teisių gerbimą ir gynimą, nutraukti pastaruoju metu migrantus priimančiose visuomenėse padažnėjusias rasizmo ir ksenofobijos apraiškas, skatinti didesnį sutarimą ir toleranciją. Jungtinių Tautų duomenimis, pasauliniai migracijos srautai siekia 3 proc. žmonijos, arba daugiau negu 200 mln. žmonių. Ir tai, turime žinoti, yra migracijos pasaulinė norma. Visa, kas viršija ją, jau yra nenormalu ir kelia problemą konkrečioms šalims. Palyginkime šią normą su emigracija iš Lietuvos (18 proc.) ir darykime išvadas: kokiems klausimams politikai turėtų skirti daugiausiai dėmesio? Ir koks jų konkretus indėlis sprendžiant emigracijos problemas?..
Pasaulio banko duomenimis, metiniai migrantų pervedimai į kilmės valstybes jau dabar kelis kartus viršija visą oficialią tarptautinę paramą, kurią teikia turtingos valstybės ar organizacijos. Kažkodėl šiuo atveju nepastebime Lietuvos emigrantų, o daugiausiai kalbame apie kitus. Kodėl? Juk yra daug emigrantų iš Lietuvos, todėl jie parsiunčia daug uždirbtų pinigų savo šeimoms. Bent kol kas... Kol neišsivežė savo šeimų.
Vokietija. Nuo 2014 metų sausio iki lapkričio pabaigos Vokietijoje gauti 155 427 prašymai suteikti prieglobstį. 22 proc. šių prašymų gauti iš Sirijos pabėgėlių. Kaip rašo spauda, pabėgėliai sąmoningai renkasi Vokietiją dėl nemokamo mokslo ir socialinio aprūpinimo. Migracijos politikos institutas mano, kad pagal tai Vokietija užima trečią vietą pasaulyje.
Angelos Merkel vyriausybė atsiribojo nuo gerokai išjuokto Bavarijos konservatyviųjų politikų pasiūlymo, kad reikia priversti imigrantų šeimas namie kalbėtis vokiškai, jeigu jie nori likti. Nors šie siūlymai ir atmesti, tačiau, vyriausybės nuomone, gebėjimas kalbėti vokiškai yra esminis dalykas imigrantams norint integruotis, sėkmingai mokytis ir dirbti.
JAV. Baracko Obamos migracijos programa gali pasinaudoti apie 3,7 mln. žmonių, o iš viso – 5,2 mln. Tai beveik pusė iš 11–12 mln. nelegalų, esančių JAV. Tam stipriai priešinasi opozicija.
Švedija. Per visuotiniuose rinkimuose vykusį balsavimą opozicinė socialdemokratų partija nugalėjo centro dešiniąją vyriausybę, o kraštutiniai dešinieji pasiekė istorinių laimėjimų. Antiimigraciniai Švedijos demokratai gavo 12,9 proc. balsų, užsitikrino daugiau nei dvigubą rinkėjų paramą ir tapo trečia didžiausia partija šalyje.
Prancūzija. Šioje šalyje imigracija ir toliau lieka viena iš svarbiausių politinių temų. Tačiau vis labiau matyti, kad partijos, norinčios išlikti aktyvioje politikoje, tai padaryti galės tik tuo atveju, jeigu reaguos į visuomenės reikalavimus riboti migraciją.
Didžioji Britanija. Davidas Cameronas jaučia spaudimą prieš 2015 metų gegužę vyksiančius visuotinius rinkimus, Jungtinėje Karalystėje didėjant paramai JK nepriklausomybės partijai (UKIP), kuri nepritaria masinei imigracijai ir ragina Didžiąją Britaniją išstoti iš Europos Sąjungos.
Oficiali statistika atskleidė, kad grynoji metinė migracija išaugo nuo 182 tūkst. 2013 metais iki 260 tūkst. 2014-aisiais. Šie duomenys sugriovė premjero pažadus iki rinkimų sumažinti imigraciją į Jungtinę Karalystę iki „dešimčių tūkstančių“.
Ministras pirmininkas sudarė planą, kuriame siūloma dirbantiems imigrantams mažiausiai ketverius metus nuo atvykimo nemokėti jokių pašalpų, įskaitant mokesčių kreditą, būsto pašalpą, ir nesuteikti socialinio būsto. Darbo neradę imigrantai tą patį laikotarpį negalėtų prašyti bedarbio pašalpos. Jei naujai atvykęs užsienietis per šešis mėnesius neras darbo, pasak D. Camerono, jis bus deportuotas. Premjeras siekia uždrausti mokėti pašalpas imigrantų vaikams, kurie gyvena ne su tėvais Jungtinėje Karalystėje, o likę savo tėvynėse.
Lietuva. Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos padalinio Lietuvoje vadovės Audros Sipavičienės, auga grįžtamoji emigracija, bet ar ši tendencija stabili – kol kas anksti ką nors prognozuoti. Pagrindinėmis migracijos priežastimis dažniausiai tampa ekonominės ir su socialiniu saugumu susijusios priežastys. Anot A. Sipavičienės, dažniausiai sprendimą išvykti iš šalies priima darbingi, turintys geresnį išsilavinimą nei esamas šalies išsilavinimo vidurkis asmenys. „Esama ne tik ekonominių, bet ir socialinių pasekmių, kurių tikrąjį poveikį pamatysime ateityje“, – tvirtina A. Sipavičienė.
Lietuvos Respublikos Seimas leido Lietuvoje nuolat gyvenantiems Europos Sąjungos šalių piliečiams būti šalyje registruotų politinių partijų nariais, tačiau jie negalės partijų steigti.
Jónas Baldvinas Hannibalssonas, buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras, teigė: „Jei emigrantas išvykęs laikinai, tai tėra prisitaikymas: jis naudingas tėvynei, nes ši gauna perlaidas, jis naudingas priimančiam kraštui, nes šiam reikia jo darbo jėgos, išmanymo ir panašių dalykų. Pagaliau, jei Lietuva užtikrins, kad susitvarkę namie jūs liksite konkurencingi, galėsite aprūpinti žmones tinkamu darbu ir padoriu gyvenimu, – tada jie sugrįš.“
Šiam kartui tiek. Žinau, jog pranašu savam kieme niekada nebūsiu. Tuomet politikai turėtų įsiklausyti į žmogaus, kurio valstybė pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, žodžius. Noriu palinkėti mums visiems, kad kiekvieną ateinančią mūsų valstybės atkūrimo šventę mes visi sutiktume žinodami savo valstybės siekiamą tikslą, kad kasmet į Lietuvą sugrįžtų vis daugiau išvykusiųjų, kad kaskart stiprėtų mūsų dvasia bei pilietiškumas ir kad didžiuotumėmės nuolat augančia šalies ekonomika.
