Viena siūlomų alkoholio kontrolės priemonių – draudimas prekiauti arčiau nei 200 metrų nuo mokyklų, darželių, neformalaus ugdymo centrų bei kitų viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų. Kaip atrodytų miestai, jei toks draudimas įsigaliotų? Į tai pabandė atsakyti verslininkai.
Be parduotuvių, kavinių ir barų
Jei siūlomas prekybos ribojimas būtų įteisintas, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje beveik nebeliktų parduotuvių ir barų, kuriuose būtų galima prekiauti alkoholiniais gėrimais, nes dauguma jų patenka į draudžiamą 200 metrų zoną.
Tokį vaizdą atskleidė atlikta analizė ir parengtas Vilniuje įsikūrusių ugdymo įstaigų žemėlapis, nors į jį buvo įtrauktos tik savivaldybei priklausančios ugdymo įstaigos, nevertinant privačių mokyklų, darželių ir būrelių.
„Sprendžiant alkoholio prekybos ribojimų klausimą ekonominė ir sveiko proto logika privalo išlikti. Šiuo metu nėra jokio ugdymo įstaigų registro ar duomenų bazės, kad verslininkai apskritai galėtų įvertinti, ar jų kaimynystėje yra įsikūrusi kokia nors ugdymo įstaiga. Taip pat nėra jokio aiškumo, kaip atstumas būtų matuojamas ir kas tai atliktų“, – pastebi Romas Apulskis, Legalaus verslo aljanso prezidentas.
Kas ketvirta parduotuvė uždaroma
Verslininkai teigia, kad su panašiomis problemomis susidurtų ir centrinės mažųjų šalies miestų dalys, kur paprastai yra įsikūrę bent kelios mokyklos, darželiai, dailės studija, muzikos mokykla, o jų apsauginės zonos padengtų didžiąją miestelio centro dalį, kur nebūtų galima prekiauti alkoholiniais gėrimais.
Smulkias parduotuves mažesniuose šalies miestuose vienijančios Nepriklausomų prekybos įmonių asociacijos duomenimis, dėl 200 metrų nuo ugdymo įstaigų ribojimo alkoholiniais gėrimais nebegalėtų prekiauti daugiau nei ketvirtadalis (28%) asociacijos narių parduotuvių, arba 190 iš 672.
Pasak Eimučio Radžvilos, Nepriklausomų prekybos įmonių asociacijos pirmininko, atliekant šį skaičiavimą vertintos buvo tik valstybinės mokyklos ir darželiai, į apribojimus neįtrauktos muzikos, dailės mokyklos ir kiti popamokinio ugdymo būreliai. Jei draudimas galiotų ir šioms įstaigoms, uždaromų parduotuvių skaičius dar išaugtų.
„Tai akivaizdus neprotingo reguliavimo iniciatyvos pavyzdys, kuris, panašu, nelabai tinka ir sveikatos apsaugos ministrui. Tikimės, kad ši įstatymo projekto nuostata bus peržiūrėta“, – teigia R. Apulskis.
Jei būtų nuspręsta steigti specializuotas parduotuves ar skyrius alkoholio prekybai, svarbu, kad jie apimtų visas alkoholinių gėrimų rūšis vienodai, neišskiriant alaus, vyno ar kitų gėrimų rūšių, prideda R. Apulskis. „Alkoholis visuose gėrimuose veikia vienodai. Prisigerti galima ir nuo alaus, o kultūringai elgtis išgėrus taurę konjako ar viskio – konkreti gėrimo rūšis neturi tam įtakos, lemia vidinė žmogaus kultūra. Jei vienų alkoholinių gėrimų gamintojams suteiksime išskirtines privilegijuotas sąlygas, suformuosime šių gamintojų monopolijas, tuo tarpu pagrindinis tikslas – prieinamumo mažinimas – liks nepasiektas“, – sako R. Apulskis, kaip pavyzdį pateikęs alkoholizmo problemų neišsprendžiančios Suomijos variantą, kuriame alus liko prieinamas visose parduotuvėse.
Stiprus iki 7,5 proc. alkoholio turintis ir didelės apimties plastikinėje taroje parduodamas alus šiuo metu yra vienas dažniausių pirkinių tarp tų asmenų, kurie yra priklausomi nuo alkoholio ar geria siekdami apsvaigti. Išgėrus litrą tokio alaus gaunama tiek pat alkoholio, kiek yra stiklinėje degtinės, tik gerokai pigiau. Vadinamąjį „bambalinį“ alų asocialūs ir priklausomi žmonės ir renkasi tik todėl, kad dėl mažiausių akcizų jis yra pigiausias alkoholinis gėrimas Lietuvoje. Net ir po kovą įsigaliosiančių padidintų akcizų alus ir toliau išliks pigiausias alkoholinis gėrimas, o akcizai alui vis dar bus mažiausi tarp visų gėrimų rūšių.
Nusikalstamumas ir šešėlis – susiję
Verslininkai Renato Žemaičio teigimu, neapgalvotai priimti alkoholinių gėrimų prekybos ribojimai gali išauginti šešėlį ir nusikalstamumą.
„Visi suprantame, kad alkoholizmas yra priklausomybė. Vadinasi, jei žmogus nėra gydomas, savaime jis jau nebegali gyventi be savo priklausomybės šaltinio. Jei šiam žmogui neužtikrinsime pagalbos, jis neabejotinai taps šešėlinės prekybos klientu. Būtų naivu tikėtis, kad uždarius parduotuvę, jis nustos gerti. O samagono, įvairių pilstukų gamybą ir prekybą dažnu atveju vykdo ir kontroliuoja nusikalstamos grupuotės, todėl išaugus jų pajamoms, daugės ir nusikaltimų“, – sako Renatas Žemaitis, vyno parduotuvės „Wine & Smile“ direktorius.
Vilniaus senamiestyje įsikūrusi parduotuvė „Wine & Smile“ yra viena iš patenkančių į 200 metrų ugdymo įstaigų apsaugos zoną – arčiausiai parduotuvės įsikūręs ISM vadybos ir ekonomikos universitetas, kiek tolėliau – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija.
Parduotuvės vadovo R. Žemaičio teigimu, nėra normalu, kad vietos gyventojai ir turistai nebegalės sostinės senamiestyje įsigyti vyno ar kitų alkoholinių gėrimų.
„Visa visuomenė esame verčiami alkoholikais ir baudžiami iš anksto, nors didžioji dauguma mūsų alkoholinius gėrimus vartojame civilizuotai ir atsakingai. Laisvoje ir demokratiškoje visuomenėje neturėtų galioti toks požiūris į savo piliečius“, – mano R. Žemaitis.
Prekybos vietų mažėtų branginant licencijas
„Jei valstybė nuspręs, kad smulkieji prekybininkai turi nebeprekiauti alkoholiniais gėrimais, jiems turėtų būti sudaromos sąlygos iš verslo pasitraukti nebankrutuojant. Galima taikyti kompensacijų modelį, kuris sėkmingai veikia žemės ūkyje. Tokiu būdu skatinamas ūkininkų pasitraukimas iš aktyvios gamybos, išmokant jiems nustatyto dydžio kompensacijas ir nemažai žmonių jomis sėkmingai pasinaudojo“, – sako smulkus Plungės verslininkas Tomas Mašeckis, Legalaus verslo aljanso tarybos narys.
Toks modelis galėtų leisti civilizuotu būdu sumažinti alkoholinių gėrimų prekybos vietų skaičių ir smulkieji prekybininkai nepadidintų bedarbių ar emigrantų gretų, o galėtų plėtoti kitus verslus regionuose.
Specializuotų parduotuvių modelį verslo organizacijos prašo taikyti tik naujoms parduotuvėms, o veikiančioms prekybos vietoms siūlo svarstyti mažiau drastiškus, nediskriminacinius būdus, kurie visus prekybininkus ir gamintojus veiktų vienodai ir išsaugotų smulkiąją prekybą. Tarp tokių ribojimų galėtų būti trumpinamas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas ar didinama prekybos licencijų kaina. Ją siūlo skaičiuoti pagal turimą prekybos plotą.
„Efektyviausia ir priimtiniausia pirmiausia taikyti ekonomines priemones, kurios natūralios konkurencijos būdu mažina prekybos vietų skaičių ir apimtis. Jeigu licencijos kaina priklausytų nuo prekybos ploto, prekybininkai būtų skatinami mažinti alkoholinių gėrimų asortimentą. Tuo pačiu branginant licencijas vis daugiau smulkių verslininkų pasirinktų kompensaciją ir prekybos vietų skaičius natūraliai sumažėtų“, – sako T. Mašeckis.
