Vilnius, kaip ir daugelis kitų senų miestų, turi daugybę istorijų apie paslaptingas vietas, kuriose iki šiol vaidenasi, rašo „Vilniaus diena“. Taip pasakoja patys nepaaiškinamų įvykių liudininkai.
Su dvasių egzistavimu tiesiogiai susidūrė Gintaro muziejų Nidoje ir Vilniuje savininkas Kazimieras Mizgiris. Vyras planuodamas atidaryti galeriją sostinės senamiestyje 1998 m. įsigijo Mykolo gatvės aštuntame name esantį butą. Tik į jį įžengus naująjį savininką apėmė nejaukus jausmas – visos sienos ir durys buvo išdažytos juodai, langai uždengti, o vietoj lemputės buvo tik blausi spingsulė.
„Mums tą butą pardavė tokia Marcinkevičiūtė. Ji ten buvo visas sienas juodai išdažiusi, o ant jų dar visokių gyvulių pripiešusi. Buvę šeimininkai, matyt, su savo draugais čia atlikdavo visokius spiritizmo seansus ir kviesdavo dvasias. Po to jos ir užsiliko mūsų įsigytame bute“, – prisiminė K.Mizgiris, spėdamas, jog ankščiau čia būta satanistų.
Pats šeimininkas įsigytame bute negyveno, o ruošėsi įrengti dabar čia esančią galeriją. Tačiau už plonos sienos gyvenę kaimynai pradėjo naujiesiems šeimininkams skųstis, esą naktimis tuščiame bute kažkas trankosi ir jie negalį miegoti.
„Kaimynai sakydavo, kad naktimis bute kažkas dunksi, įsijungia šviesa. Jie iš pradžių pagalvojo, kad mes ten triukšmaujame, tačiau pasibeldę suprato, jog jokie žmonės ten negyvena“, – prisiminė K.Mizgiris. Vyras pasakojo, kad kai tik kaimynai pasibelsdavo į duris, tuoj pat viskas bute nurimdavo ir užgesdavo šviesa.
Kaimynus privertė išsikraustyti
Įsidrąsinusios dvasios taip įsisiautėjo, kad išsigandę gretimo buto gyventojai buvo priversti išsikraustyti. Žmonės skundėsi negalintys čia daugiau gyventi ir paskelbė, kad butą parduoda.
Kadangi Mizgiriai turėjo pirmumo teisę, patys nusipirko dar vieną butą. Tačiau vaiduokliai iš juodųjų kambarių niekur nedingo ir toliau gąsdindavo žmones bei čia pradėjusius darbuotis statybininkus.
„Kai ėmėme rengti galeriją, ten gyveno vienas darbininkas, mano giminaitis. Jis pasakojo, kad dvasios naktimis siaučia. Jos netikėtai atidarydavo duris, belsdavosi. Žmogus taip būdavo išsigandęs, kad naktį sprukdavo iš buto ir vaikščiodavo po miestą, kad kaip nors sulauktų ryto“, – pasakojo Gintaro galerijos savininkas.
Užbaigę trejus metus trukusį galerijos remontą Mizgiriai pasikvietė kunigą, kad jis pašventintų patalpas. Bet ir pašventinus ten nebuvo ramu, darbuotojos nuolat būdavo kažkokios suirzusios ir skųsdavosi, kad negerai jaučiasi.
O dvasios nurimo visai netikėtai – nusižudė vienas šio namo gyventojas, ir po vyro laidotuvių pasidarė labai ramu. „Matyt, piktosios dvasios su juo ir iškeliavo. Dabar galerijoje labai gera aura – gintaras padarė savo, kadangi turi gerą energetiką“, – džiaugėsi K.Mizgiris.
Name niekas negali gyventi
Vilniečiai jau ne pirmus metus kalba apie paslaptingąjį Nemenčinės plente esantį seną namą, kuriame neva vaidenasi. Prie pat kelio esantis pastatas traukia kaimynų ir nuotykių ieškančio jaunimo dėmesį.
Tik paklausti žmonių, ką žino apie šį apleistą namą, gretimų namų gyventojai iš karto prasitaria: „Oi, ten gi vaidenasi, ten niekas negali gyventi.“ Tačiau netoli įsikūrusi Teklė Šimalienė tikina, kad taip čia buvo ne visada: „Aš pati iki 1961 m. gyvenau tame name, bet tada ten buvo ramu, ir dukrą savo ten pagimdžiau. Visa ta velniava prasidėjo po to, kai pasikorė tame name laikinai gyvenęs vyras, vardu Feliksas. Nuo tada čia nei vasarotojai, nei niekas kitas nenori gyventi.“
Vilnietis Donatas papasakojo prieš kelerius metus girdėtą istoriją, kai apleistą namą nusipirko vienas verslininkas. Išgirdęs gandus, kad name neva vaidenasi, davė pinigų benamiui, kad šis vieną naktį jame pernakvotų. „Žmonės po to dar ilgai kalbėjo, kad po tos nakties valkatos galva tapo balta – neva jis staigiai pražilo nuo patirto išgąsčio ir streso“, – legendomis apipintą įvykį pasakojo Donatas.
Moteris pasakojo, kad nuo tada namą šalia Nemenčinės plento buvo įsigiję daugybė savininkų, tačiau galiausiai vis vien jį parduodavo.
„Čia vienas ponas norėjo kavinę atidaryti, tačiau jam nesisekė ir galiausiai namą pardavė. Buvo taip, kad savininkas jau buvo susiruošęs daryti remontą ir čia įkėlė gyventi meistrą, o šis po kiek laiko išsigandęs pabėgo“, – dėstė ponia Teklė.
Moteris pasakojo, kad sovietmečiu pastate buvo įkurti keli butai ir čia gyveno šeimos. Žmonės kaimynams pasakodavo, kad naktimis jų butuose dėdasi keisti dalykai: nežinia kas staiga atidaro stalčius ir ant grindų išberia šaukštus, kumščiuoja miegančius žmones arba peša jiems plaukus.
Tačiau ponios Teklės vyras netiki, anot jo, „tomis pasakomis apie vaiduoklius“, ir juokauja už butelį degtinės galįs pernakvoti paslaptingame name. O ir pati T.Šimalienė ragina nebijoti dvasių: „Jei turite pinigų, pirkite tą namą, juk tokioj geroj vietoj stovi – visai šalia plento.“
Vienuolyno požemių vaiduokliai
Dar nuo senų laikų vilniečiai, kalbėdami apie vietas, kur dažniausiai vaidenasi, iš karto prisimena ilgaamžius vienuolynus ir ypač paslaptinguosius jų rūsius. Ekskursijų po Vilnių vadovė Liuda Matonienė dar dabar žmonėms pasakoja šiurpias istorijas apie Dominikonų vienuolyno rūsius, kuriuose kelis amžius buvo laidojami mirę vilniečiai.
Pasakojama, kad Dominikonų vienuolynas nuo pat įkūrimo 1501 m. turėjo labai didelius dviejų ar net trijų aukštų rūsius, o juose iš viso buvo palaidota apie keturi tūkstančiai žmonių.
„Maro metu, XVIII a. Pradžioje, kai žmonės mirdavo tiesiog gatvėse ir jų nespėjo laidoti, velionius tempdavo ir mesdavo tiesiai į kriptą pro rūsio langus. Iki mūsų laikų yra išlikusi viena tokia kripta, kurioje numirėlių kūnai yra iš dalies mumifikavęsi. Kadangi ten oro temperatūra yra maždaug vienoda ir vasarą ir žiemą – apie penkis laipsnius šilumos – kūnai nesuiro, o sudžiūvo, išsilaikė plaukai ir nagai“, – pasakojo L.Matonienė.
Po altoriumi yra klauptas, kurį nustūmus matyti rūsių dangtis, o šį nukėlus laiptais galima nusileisti į vienuolyno požemius. Pasak gidės, Dominikonų vienuolyno rūsiai nė kiek nepanašūs į tvarkingus katedros rūsius. Čia dažniau lankomasi, todėl į požemius pateko oro, ir žmonių palaikai pradėjo irti. Dabar rūsiai uždaryti, į juos įleidžiamos tik ekspertų grupės.
Kalbama, kad Dominikonų vienuolyno požemiai buvo labai ilgi ir vedė net iki Pilies gatvės. Po 1863 m. sukilimo carinė valdžia nusprendė juos užmūryti – manyta, kad jais galėjo naudotis sukilėliai. Saugoti įėjimų į požemius buvo pastatyti kareiviai. Ir štai kartą naktį vienas jų susidūrė su požemių vaiduokliu.
„Sušalęs kareivukas sumanė užsirūkyti. Lauke pūtė labai smarkus vėjas ir gesino degtukus, taigi jaunuolis nusileido į rūsį su numirėlių kriptomis, kad užsidegtų cigaretę. Žybtelėjus degtukui kareivis išvydo baltai apsivilkusį vienuolį, kuris į jį tiesė rankas.
Vaiduokliui prisiartinus kareivis vietoj rankų pamatė tik kaulus. Jis taip išsigando, kad net nesusivokė, kaip nulėkė pas savo viršininką ir sako: „Bauskite mane kaip norite, darykite ką norite, bet aš į tuos požemius daugiau nė už ką negrįšiu.“
Gandai greit pasklido tarp kitų kareivių, ir visi atsisakė budėti prie Dominikonų vienuolyno. Taigi galiausiai rūsiai buvo užmūryti, tačiau ten bijojo eiti ir visi vilniečiai “, – pasakojo L.Matonienė.
Ir mūsų laikais apleistas vienuolynas baugina ir podraug traukia ne vieną nuotykių ieškotoją.
Kristina Chlynova
