Miestietė kaime – pradedanti žolininkė ir ūkininkė

Vie­no kam­ba­rio bu­tas ar so­dy­ba kai­me

Ne­nuo­ra­ma Rū­ta pri­si­pa­žįs­ta nie­kuo­met ne­sva­jo­ju­si su šei­ma ap­si­gy­ven­ti kai­me: „Su Dai­niu­mi gy­ve­no­me nuo­mo­ja­ma­me bu­te Šiau­liuo­se. Atė­jo me­tas įsi­gy­ti sa­vo būs­tą. Lė­šų tu­rė­jo­me ar­ba kuk­liam vie­no kam­ba­rio bu­tui, ar­ba to­liau nuo Šiau­lių esan­čiai so­dy­bai. Pa­gal­vo­jo­me, ne­pa­tiks – grį­ši­me. Ir pa­si­rin­ko­me ant­rą­jį va­rian­tą.“

Pa­ti­ko. „Ir kuo to­liau, tuo la­biau pa­tin­ka“, – ne­sle­pia mo­te­ris. Spren­di­mą mies­tą iš­keis­ti į kai­mą po­ra priė­mė ta­da, kai dar ne­tu­rė­jo vai­kų. Pa­žįs­ta­mi gąs­di­no: gims vai­kai, su­si­rgs, kaip juos pas gy­dy­to­ją ve­ši­te? „Ve­žu taip, kaip ir mies­te. Užt­run­ku vos 20 mi­nu­čių“, – skai­čiuo­ja 13 ki­lo­met­rų nuo Šiau­lių esan­čia­me kai­me su šei­ma įsi­kū­ru­si Rū­ta.

„Ar ne­pa­si­gen­da­te žmo­nių?“, – tei­rau­juo­si, nes Mi­nai­čiuo­se be Pet­kaus­kų tė­ra dvi gy­ve­na­mos ir tiek pat ap­leis­tų so­dy­bų. „Ty­la – ge­ras da­ly­kas, – fi­lo­so­fiš­kai svars­to pa­šne­ko­vė, – la­bai pa­de­da pa­žin­ti žmo­nes. Da­bar dau­ge­lis mies­tie­čių man at­ro­do ne­tik­ri, kruopš­čiai pa­si­slė­pę po įvai­rio­mis man­da­gu­mo kau­kė­mis. Mums iš­vy­kus at­si­si­jo­jo dau­ge­lis ne­tik­rų drau­gų.“

Lai­min­ga vė­jų pa­gai­rės šei­mi­nin­kė

Rū­ta juo­kia­si pa­sa­ko­da­ma, kad kai­my­nas jų so­dy­bą va­di­na vė­jų pa­gai­re. Ji sto­vi at­vi­ro­je vie­to­je. Ap­vilk­ti vai­kus marš­ki­nė­liais trum­po­mis ran­ko­vė­mis ma­ma iš­drįs­ta tik esant 30 laips­nių karš­čio.

Ta­čiau nei vė­jas, nei žie­mą so­dy­bą už­pus­tan­tis snie­gas lai­min­gos šei­mi­nin­kės bū­se­nos ne­drums­čia. Rū­ta to­liau fi­lo­so­fuo­ja: „Išė­ju­si į lau­ką va­sa­rą aš pa­si­krau­nu vė­jo ener­gi­ja. Iš­ban­dy­mu tam­pan­tis snie­gas mus tik dar la­biau už­grū­di­na, ver­čia ieš­ko­ti bū­dų ne­gan­doms įveik­ti.“ Moteris ro­do į ša­lia na­mų sto­vin­tį dži­pą, be ku­rio žie­mą so­dy­bos ne­pa­siek­tų.

Ją pra­džiu­gin­ti nė­ra sun­ku. Išei­na va­sa­rą pro na­mų du­ris, pa­ma­to pra­skren­dan­tį dru­ge­lį, iš­girs­ta šna­rant me­džių la­pus ir jau­čia­si lai­min­ga. „Taip jau­čiau­si ir tuo­met, kai va­žia­vo­me šios so­dy­bos ap­žiū­rė­ti. Jos ge­ra au­ra“, – nea­be­jo­ja Rū­ta.

No­rė­jo tik­ros mė­tų ar­ba­tos – su­kū­rė vers­lo pla­ną

Šiuo me­tu vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­go­se esan­ti jau­na mo­te­ris ne tik au­gi­na sū­ne­lius ir rū­pi­na­si so­dy­ba. Pries­ko­nių dar­že­lis šie­met išau­go iki dvie­jų de­šim­čių arų. „Atei­ty­je gal ir iki 2 hek­ta­rų iš­si­plė­siu“, – sva­jo­ja Rū­ta. Tvar­kin­go­mis ei­lė­mis čia ža­liuo­ja šei­mi­nin­kės šilt­na­my­je sudai­gin­ti ir vė­liau su­so­din­ti rau­do­nė­liai, ba­zi­li­kai, mai­rū­nai, da­šiai, pe­let­rū­nai, ša­la­vi­jai, me­li­sos ir mė­tos.

Dar­že­liui pra­džią da­vė bū­tent mė­tos. Rū­ta net kū­rė pla­nus ap­si­ri­bo­ti vien jų au­gi­ni­mu. Ko­dėl? „Kar­tą la­bai už­si­ma­niau mė­tų ar­ba­tos. Kaip tik­ra mies­tie­tė, nuė­jau į par­duo­tu­vę ir jos nu­si­pir­kau. Tas gels­vas skys­tis, ku­rį ga­vau ją už­vi­ru­si, man tik­rai neat­ro­dė pa­na­šus į tik­rą mė­tų ar­ba­tą. Su­si­mąs­čiau, ne­gi mies­tie­čiams nė­ra kur tik­rų žo­le­lių nu­si­pirk­ti?“ – pa­sa­ko­ja Rū­ta, lan­kiu­si ir vais­ta­žo­lių au­gi­ni­mo kur­sus.

So­cia­li­nius moks­lus bai­gu­si Rū­ta ti­ki­si, kad atei­ty­je įgy­tas va­dy­bos ži­nias ga­lės pri­tai­ky­ti pra­kti­ko­je. Per­nai sa­vo reik­mėms so­din­tų žo­le­lių pri­siau­gi­no per daug, to­dėl jas siū­lė ar­ti­mų­jų, pa­žįs­ta­mų ra­tui. Šie­met no­rė­tų jų pa­siū­ti įsi­gy­ti vi­siems no­rin­tiems.

Gy­do­si ir žo­le­lė­mis, ir sa­vo el­ge­siu

Koks prie­sko­nis mėgs­ta­miau­sias? „Rau­do­nė­lis“, – ne­su­si­mąs­ty­da­ma at­sa­ko Rū­ta. Ti­ki­na, kad rau­do­nė­liu api­bars­ty­ti ir aly­vuo­gių alie­ju­mi pa­šlaks­ty­ti mė­sos ga­ba­lė­liai virs­ta daug ska­nes­niu nei tra­di­ci­niuo­se ma­ri­na­tuo­se mir­ko­mu šaš­ly­ku.

Mo­ters vais­ti­nė­lė­je – jaz­mi­nų ant­pi­las su aly­vuo­gių alie­ju­mi, ku­riuo ji tri­na smil­ki­nius, kai su­skaus­ta gal­vą. Kaš­to­nų žie­dų ant­pi­lo su spi­ri­tu įtry­ni­mai gelbs­ti nuo są­na­rių ir ki­to­kių rau­me­nų skaus­mų. Li­nų sė­me­nis už­pi­la ver­dan­čiu van­de­niu ir jų nuo­vi­rą ge­ria iš­ki­lus įvai­rioms skran­džio pro­ble­moms, suskaudus.

Tie­sa, su­si­rgus vai­kams, Rū­ta sa­ko eks­pe­ri­men­tams su žo­le­lė­mis ne­si­ryž­ta, grie­bia­si vaistų. Ta­čiau už­bėg­ti už akių ma­žų­jų li­goms sten­gia­si sa­va­ran­kiš­kai. „Įsi­ti­ki­nau, kad vi­sos li­gos – nuo tar­pu­sa­vio san­ty­kių. Vy­res­nė­lis daž­nai sirg­da­vo an­gi­na. Pas­te­bė­jau, kad jis su­si­rgda­vo ta­da, kai aš už­gniauž­da­vau sa­vy­je pyk­tį ant vy­ro. Pra­dė­jau at­vi­rai Dai­niui sa­ky­ti, kas man ne­pa­ti­nka ir sū­nus an­gi­na ne­be­ser­ga“, – pa­vyz­dį pa­tei­kia pa­šne­ko­vė.

Pa­va­din­ta ra­ga­na neį­si­žei­džia

„Tik gal ne ra­ga­na aš, o pra­de­dan­ti ra­ga­nai­tė“, – šyp­so­si Rū­ta, pa­sa­ko­da­ma, kaip kal­bi­na pa­čios au­gi­na­mas žo­le­les, prie­sko­nius.

Ji ne­sle­pia už­kal­ban­ti ir pa­čios ver­da­mą ypa­tin­gą žo­le­lių (tie­sa, ne pa­čios au­gin­tų) bal­za­mą, ku­ris ją ne kar­tą yra gel­bė­jęs nuo įvai­rių ne­gan­dų. „Gal ir jis pri­si­dė­jo prie ma­no ap­si­spren­di­mo pra­dė­ti au­gin­ti prie­sko­ni­nes žo­le­les. Pir­mą kar­tą jį vi­riau pa­gal bend­ra­dar­bės duo­tą re­cep­tą“, – pri­si­me­na.

Bal­za­mą vir­da­ma ir sau, ir ki­tiems Rū­ta „įkrau­na“ vis ki­to­kia ener­gi­ja: „Pak­lau­siu, ko žmo­gus iš jo ti­ki­si. Po­rai stin­ga tar­pu­sa­vio dar­nos, jos ir lin­kiu mai­šy­da­ma vi­ra­lą. Kaž­kam nuo­lat strei­kuo­ja skran­dis, vir­da­ma su­si­kon­cent­ruo­ju ties ta pro­ble­ma".

Įde­da da­le­lę sa­vęs

Žo­le­les lai­ky­da­ma del­ne, prieš vir­da­ma mi­nė­tą bal­za­mą, il­gai kal­bi­na, kol pa­jun­ta ma­lo­nią ši­lu­mą – at­sa­ky­mą. „Ras­ti ry­šį su ber­žų pum­pu­rais, ku­riuos at­si­siun­čiu iš Ru­si­jos, už­trun­ka dvi­gu­bai il­giau ir bū­na su­dė­tin­giau nei su lie­tu­viš­ko­mis žo­le­lė­mis. Gal to­dėl, kad su jo­mis kal­bu lie­tu­viš­kai, o ne ru­siš­kai“, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai pri­si­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vė.

Bal­za­mo ji ne­ver­da sirg­da­ma, bū­da­ma blo­gos nuo­tai­kos, taip pat jei ser­ga ar ap­lin­kui blaš­ky­da­mi šū­kau­ja ir bė­gio­ja vai­kai.

„Ra­ga­na­vi­mai“ mo­te­rį vei­kia ir fi­ziš­kai, ir emo­ciš­kai. Po dvie­jų va­lan­dų bal­za­mo vi­ri­mo mak­si­ma­liai su­si­kau­pus ji jau­čia­si iš­se­ku­si ir pa­var­gu­si. „Ir pri­klau­so­mai nuo to, ko lin­kė­jau žmo­gui, ku­riam vi­riau bal­za­mą, kaž­ko ne­ten­ku pa­ti. Pas­te­bė­jau, jei ver­du bal­za­mą po­rai, ku­riai lin­kiu tar­pu­sa­vio su­ta­ri­mo, maž­daug sa­vai­tę pa­ti pyks­tuo­si su vy­ru“, – pa­sa­ko­ja Rū­ta.

Marina VISOCKIENĖ