Ant apirusio Linkuvos aikštėje esančio senovinio mūrinio pastato kabo popierėlis, skelbiantis, kad namas yra parduodamas.
Linkuviečiai spėlioja, kodėl jį pirma reikėjo išgriauti iš vidaus, leisti kol visiškai sukiurs stogas ir tada siūlyti pirkti.
Namas beveik visą vasarą stovėjo atviromis langų, durų kiaurymėmis, į griaunamą jo vidų galėjo patekti kas tik nori.
„Artėjo miesto šventė, visi puošėmės, o šis stovėjo be langų, prišnerkštas pačioje aikštėje. Privati nuosavybė, o mums ir gėda, ir bėda“, – apie priežastis, paskatinusias susirasti šio Valstybės turto fondui perduoto, po to aukcione parduoto pastato savininką pasakoja Linkuvos seniūnė Kazimiera Bacevičienė.
Linkuvos žmonės kalbėjo, kad miestelio urbanistikos vertybė griaunama ne šiaip sau – viduje renkamos senovinės plytos, kraunamos į krūvas ir išgabenamos.
Savininkas į kalbas nesileido
Seniūnė, ėmusi ieškoti pastato savininko išsiaiškino, kad paskutinis žinomas jo valdytojas – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Ji namą perdavė Valstybės turto fondui. Aukcione namas buvo parduotas, pirkėjas – vilnietis, privatus asmuo.
Seniūnė susižinojo ir pirkėjo pavardę.
Tikėdamasi susisiekti su savininku seniūnė paskambino į Valstybės turto fondą.
„Turėjau žinių, kad pastato savininkas kažkaip susijęs su tuo fondu. Tačiau atsiliepusi darbuotoja tepasakė, kad savininkas yra paslaptis, o pastatą jis tikriausiai jau yra pardavęs,“ – apie savo paieškas pasakoja K.Bacevičienė, pastebėjusi, jog po šio pokalbio pastato langai netrukus buvo užkalti.
Po kurio laiko susižinojusi ir savininko telefono numerį, jam paskambino ir paprašė sutvarkyti bent pastato išorę ir aplinką.
„Man buvo pasakyta, kad nesikiščiau į privataus turto reikalus“, – nemalonų pokalbį su Aleksandru prisistačiusiu namo savininku prisimina K.Bacevičienė.
„Vidus – normaliai išgriautas“
Redakcija susisiekė su namo pardavėju, kurio telefono numeris nurodytas dabar kabančiame skelbime.
Aleksandru prisistatęs vyras patvirtino, kad namas Linkuvoje pirktas iš Valstybės turto fondo, o jo vidus dabar – „normaliai išgriautas“.
Paklaustas, ar tai, kad neliko kai kurių vidaus pertvarų, nekelia pavojaus pastatui, namo savininku prisistatęs Aleksandras siūlė statinį nusipirkti ir juo pasirūpinti.
Jis pripažino, kad išardytų vidaus sienų plytos – senovinės, bet „tokių daug iki pat Žeimelio“.
Kur dingo išgriautųjų pertvarų senovinės plytos, namo pardavėjas sakė nepasidomėjęs.
Išvežė visą dvaro rūmą
Žeimelio seniūnijos Plonėnų kaimo gyventojai tebėra liudininkai, kai bemaž prieš penkiolika metų buvo nugriautas ir išvežtas Plonėnų dvaro sodybos gyvenamasis dviejų aukštų mūrinis namas.
Dvarelis nebuvo įtrauktas į saugomų kultūros vertybių sąrašą, todėl jo likimu tada nesidomėjo ir rajono paveldosaugininkai.
Apie tai, kad apleistas buvęs dvaro statinys griaunamas, kad jo sienos virsta nuvalytų plytų krūvomis, tuo metu rašė „Šiaulių kraštas“.
Nors pagal laikraščio publikaciją tuomet dar neįprasta vagyste domėjosi ir policijos pareigūnai, tačiau apie išaiškintus jos užsakovus ar vykdytojus pranešimų nebuvo.
Sunkvežimiai su senovinėmis plytomis iš Plonėnų tada dundėjo į didmiesčius.
„Vakarų Lietuva jau iššluota“
Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių skyriaus vadovas Rytis Budrys sako, jog senovinių mūrinių namų griovimas – sena problema, nes plytos tapo brangesnės nei iš jų statytas namas.
„Provincijoje seni, nebenaudojami mūriniai pastatai vertės neturi. Todėl juos perka, griauna ir išsiveža plytomis. Jau yra ir supirkėjų, kurie tas plytas veža parduoti net į užsienį, – apie nusikalstamą krašto kultūrai verslą sako R. Budrys.
Paveldosaugininkas neslepia, kad išsaugoti mūsų kraštovaizdžio vertybe laikomus senovinius mūrinius pastatus yra sudėtinga: „Kaip apsaugosi nuo savininko? Linkuvoje jau poros tokių pastatų nebėra, o Vakarų Lietuva, Klaipėdos kraštas – jau iššluoti“.
Redakcijos žiniomis, Žeimelyje keli senovinių plytų statiniai jau yra kitos valstybės verslininkų nuosavybė.
Janina VANSAUSKIENĖ