Miestų daugėja ir jie auga
Vis daugiau žmonių iš kaimo vietovių persikelia į miestus. Jie auga, jungiasi ir tampa megamiestais, turinčiais 10 ir daugiau milijonų gyventojų. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2030 m. miestuose jau gyvens 60 proc. žmonijos, tačiau ir tada urbanizacijos plėtra nesustos. Išsivysčiusiose šalyse Vakarų Europoje, Japonijoje ar JAV urbanizacija siekia net 80–90 procentų. O juk dar 1950 m. du trečdaliai žmonių gyveno kaimiškose teritorijose.
Dabar sparčiausiai kraustynės į miestus vyksta Afrikoje, Kinijoje ir Pietryčių Azijoje. Prognozuojama, kad per kitus 15 metų vien Azijoje miestų gyventojų padaugės 250 milijonų. Afrikoje šis procesas vyksta labai greitai ir yra mažai kontroliuojamas, nes vargingos vietos vyriausybės nepajėgios suvaldyti srautų ir pasirūpinti tinkamu persikėlimu.
Greičiausiai auganti miestų grupė pasaulyje yra nedideli miestai iki 1 mln. gyventojų, tokie kaip Vilnius. Juose gyvena apie du trečdalius visų gyventojų. Kita įspūdingai auganti miestų grupė yra megamiestai, kuriuose per 10 mln. gyventojų: Londonas, San Paulas, Tokijas, Delis. 1995 m. jų buvo priskaičiuojama 14, dabar šis skaičius padvigubėjo.
Kai kalbame apie ekonomiką, kalbame apie miestus
Gyventojams telkiantis miestuose, jų svarba tampa vis didesnė. Visa valstybės politika pradeda suktis apie miestų plėtrą, jų problemas ir sprendimo būdus. Jau dabar urbanizuotose teritorijose sukuriama per 80 proc. pasaulio BVP, o 600 svarbiausių pasaulio miestų lemia visą žmonijos progresą. Komentuodamas miestų reikšmę valstybėms, Harvardo universiteto profesorius Michaelis Porteris sako, kad nebėra vieningos valstybės ekonomikos, o tik atskirų lokalių ekonomikų sandrauga.
Sparčią urbanizaciją paskatino technologiškai pasikeitęs žemės ūkio verslas ir gerėjančios miestiečių gyvenimo sąlygos, tačiau lemiamas veiksnys miestų naudai tapo aukštosios technologijos – internetas, telekomunikacijos, kompiuteriai. Miestai tapo inovacijų židiniais, o jomis paremta žinių ekonomika kuria daug didesnę pridėtinę vertę nei žemės ūkis, pramonė ir gamyba. Gausėjant inovacijų miestuose, daugėja verslų, daugėja darbo vietų. Miestai įgauna dar didesnį patrauklumą ir dar sparčiau traukia talentus iš kaimiškų teritorijų.
Europa yra vienintelis pasaulio regionas, kuris centralizuotomis pastangomis suvaldė miestų augimą. Vyriausybės skyrė daug lėšų ir pastangų miestietiškai gerovei ir gyvenimo ritmui į mažesnes gyvenvietes įdiegti. Nors Europoje urbanizuotų teritorijų daug, didelių megamiestų – mažai. Net 37 proc. Europos ekonomikos sukuriama mažuose miestuose ir kaimuose. Tokios subalansuotos politikos nepavyko įgyvendinti JAV ar Kinijai, ką jau kalbėti apie Lotynų Ameriką ir kitas pasaulio dalis.
Urbanizacijos iššūkiai
Sparti urbanizacija kelia visuomenės ir politikų susirūpinimą. Kartais priemonės tampa radikalios. Raudonųjų khmerų režimas Kambodžoje jėga bandė sunaikinti miestus ir visus žmones priversti gyventi agrarinėse komunose. Tai pareikalavo milijonų žmonių aukų, tačiau nieko nebuvo pasiekta, dauguma Kambodžos gyventojų vis tiek gyvena miestuose. Kitų šalių vyriausybės nenaudoja tokių brutalių priemonių, bet leidžia labai daug pinigų, siekdamos išlaikyti gyventojus provincijoje, nors dauguma bandymų nepasiteisina. 2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tačiau gyventojų sumažėjo beveik 0,5 milijono.
Daugėjant gyventojų, miestai susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip tarša, spūstys ir nevienoda atskirų miestų dalių plėtra. Kai kurie miesto rajonai tampa prestižiniais, ir juose kuriasi pasiturintys žmonės, o kituose, priešingai, susidaro skurdo getai.
Viena svarbiausių miestų plėtros problemų yra būsto trūkumas. Net šį klausimą aktyviai sprendžiančioje Švedijoje trūksta 436 tūkst. būstų.
Sprendžiant tokius iššūkius atsiranda naujos ekonomikos rūšys – išmaniųjų miestų programos, elektromobiliai, dalinimosi ekonomika, daiktų internetas ir kt., kurių nebūtų be miesto kultūros.
Valstybių sėkmė priklauso nuo miestų sėkmės
Pasaulio banko studija parodė, kad ryšys tarp urbanizacijos ir BVP yra, tačiau išlieka dideli skirtumai tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Besivystančios valstybės neišnaudoja viso miestų potencialo. Tokiuose miestuose dažnai yra nepakankama infrastruktūra, ypač gatvių, neefektyviai naudojama teritorija, trūksta kompetentingos administracijos.
Dėl greito gyventojų gausėjimo ir procesų nevaldymo besivystančiose valstybėse aplink miestus susikuria dideli lūšnų kvartalai su savo neigiamomis socialinėmis ir kriminogeninėmis problemomis. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 200 tūkst. lūšnynų. Indijoje ar Brazilijoje tai jau galima vadinti pasauliniu fenomenu.
Profesorius Johnas Friedmannas teigia, kad miestų sėkmė ir ekonominė plėtra priklauso nuo to, kiek jie yra integruoti į pasaulio ekonomiką. Sugebėjimas konkuruoti, stiprybių išgryninimas, greitas inovacijų įsisavinimas ir naujų kūrimas traukia talentus, kuria naujas geriau mokamas darbo vietas, o tai užtikrina ne tik miesto, bet ir viso regiono ar šalies augimą. Plačiai išgarsėjęs bankrutuojančio Detroito miesto JAV atvejis iliustruoja, kad nesugebėjimas diegti inovacijų ir prisitaikyti prie pasaulio tendencijų veda į ekonominę depresiją ir gyventojų išsikėlimą. Tačiau svarbu pažymėti, kad gyventojai iš tokių žlungančių miestų beveik visada kraustosi ne į kaimo vietoves, o į kitus miestus.
Prognozuojama, kad 2050 m. daugiau nei du trečdaliai viso pasaulio žmonių gyvens urbanizuotose teritorijose. Jose bus sukuriama absoliuti dauguma pasaulio paslaugų ir gaminių. Visos planetos ir valstybių gerovė bus visiškai priklausoma nuo miestų ekonomikos. Besivystančiose šalyse net 40 proc. žmonių gyvens lūšnynuose, todėl skurdo, vandens trūkumo, taršos, nusikalstamumo ar socialinės problemos niekur nedings, tačiau visų šių procesų centre bus miestai.
