Gruodžio 16 d. „Miegančioji gražuolė“ į atmintį įstrigs ne tik dėl kelių naujai paruoštų nedidelių vaidmenų, bet ir bene pirmą kartą savo galią parodžiusių Vilniaus centro kamščių – kelionė į teatrą automobiliu Goštauto gatve užtruko apie 40 minučių, tad liko tikėti, jog populiarios Piotro Čaikovskio ir Marijaus Petipa fejerijos prologe fėjų dovanos buvo padalintos taip, kaip priklausė.
Prologe debiutavo ir naujoji Lietuvos baleto trupės artistė Maja Dolidzė, dvidešimt ketverių metų šokėja Maskvos valstybinę choreografijos akademiją. Ji šoko Švelnumo fėją, bet įspūdžių apie garsios mokyklos absolventės pasirodymą teks dar palaukti.
Pirmajame veiksme, nuo prologo nutolusiame per keliolika metų, princesę Aurorą-Anastasiją Čumakovą, palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka tapusią bene svarbiausia Lietuvos baleto trupės soliste, globojo ne tik pasakų, bet ir kitos fėjos; gaila, kad tarp jų neatsirado Ištvermės fėjos, arba ji kuriam laikui buvo praradusi budrumą: adagio su keturiais princais ir variaciją balerina šoko su nuotaika, tačiau nepakankamai tvirtai.
Antrajame veiksme, kuris žiūrovus nukėlė už šimto metų, pasirodęs Princas Dezirė-Romas Ceizaris šį kartą jau buvo aprūpintas tinkamu švarku, batais ir šukuosena, bet, svarbiausia – rodė akivaizdžių vaidybos pastangų, aiškiai nujausdamas, kad netrukus jo laukia įspūdingas nuotykis ir kelionė į miegančią karalystę. Atkreipė dėmesį aristokratiško jo gestai, mandagus, tačiau šaltokas elgesys su savo palydove, o likus vienam – ryškūs jausmų proveržiai, užvaldę jo vaizduotę ir pademonstruoti jausmingais gestais ir šuoliais. Išryškinti Princo viziją padėjo ir apšvietimas, suteikęs paslaptingumo paeiliui iš abiejų scenos šonų pasirodančioms driadėms, o vėliau ryškiai nušvintant Auroros vizijai.
Linksmumo fėja- Inga Augutytė, Energijos fėja-Rūta Kudžmaitė, Gerumo fėja-Austėja Butėnaitė, Alyvų fėja-Nailia Adigamova, Švelnumo fėja-Maja Dolidzė, Džiaugsmo fėja-Inga Cibulksytė. „Miegančioji gražuolė“, prologas. Martyno Aleksos nuotrauka
Princas Dezirė-Romas Ceizaris. „Miegančioji gražuolė“, II veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka
Driadžių šokiai vis dar atrodo pernelyg žemiški – jiems stinga lengvumo, poetiškumo, vieningos nuotaikos (vienos šokėjos nusiteikusios mąsliai, kitos – džiugiai šypsosi), ir, žinoma, judesių švaros ir darnos. Auroros variacijai taip pat pritrūko tos melancholiškos nuotaikos, nerimo liūdesio, kuriuo užburtoji princesė šaukiasi savo princo pagalbos. Visi puikiai žinome, kad Princas neturi pasirinkimo ir norom nenorom turės lipti į Alyvų fėjos valtį – tačiau tam ir yra teatras, kad būtų sukurtas ne tik fizinis, bet ir emocinis personažų ryšys bei jų sceninės elgsenos motyvai. Kad paikėtume šiais naiviais jausmais, reikėtų didesnių scenos darbuotojų pastangų – panorama, iš pradžių slinkusi lyg ir nuosekliai, netrukus ėmė trūkčioti, kibti už kitų dekoracijų ir sukėlė pastebimą žiūrovų pagyvėjimą.
Paskutiniajame veiksme buvo daug debiutų. Pirmiausia pasirodė Batuotas Katinas-Igoris Zaripovas ir Balta Katytė-Austėja Butėnaitė. Ši šokėja, atliekanti pagrindinį vaidmenį Sergejaus Prokofjevo balete „Pelenė“, dalyvavusi keliuose mokykliniuose konkursuose, iš iki šiol jai skiriamų smulkių partijų yra palikusi malonios, vaidybiniu požiūriu santūrokos artistės įspūdį, tačiau jos parengtas vaidmuo ypač maloniai nustebino. Scenoje vyko intriguojantis ir žaismingas dialogas, kurį Butėnaitė papuošė jokio schemiškumo neturinčias plastiškais gestais, muzikaliais katiniškais mostais ir permainingomis nuotaikomis, kurias padėjo atskleisti gracingi šuoliai ir iškalbingos išraiškos. Jos partneris Zaripovas taip pat prisidėjo prie žiūrovus sužavėjusios katinų poros įvaizdžio sukūrimo išraiškingai murkdamas, rąžydamasis, lengvai suduodamas per grakščiai ištiesiamą kojytę ir, žinoma, kepštelėjimu per Katytės galvą sukeldamas pudros debesėlį.
Balta Katytė-Austėja Butėnaitė, Batuotas Katinas-Igoris Zaripovas. „Miegančioji gražuolė“, III veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka
Julija Turkina, neseniai debiutavusi „Spragtuke“ kaip Spragtukas ir Pelytė, „Miegančiojoje gražuolėje“ gavo Raudonkepuraitės vaidmenį, kuris jai iškart „prilipo“ – smulki, grakšti šokėja pasižymi artistine nuovoka, raiškiais gestais, nuotaikingai bendravo su Vilku-Aurelijumi Daraškevičiumi, nurodydama jam klaidingą kelią pas močiutę, mėgindama nuo jo pasprukti, barstydama gėles ir spurdėdama jo glėbyje.
Raudonkepuraitė-Julija Turkina, Vilkas-Aurelijus Daraškevičius. „Miegančioji gražuolė“, III veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka
Iš teatro pasitraukus ilgamečiui šokėjui Raimundui Rimeikiui, ilgą laiką be pamainų jo atliekamas Milžino vaidmuo nuotaikingoje intermedijoje apie išradingą Berniuką Nykštuką atiteko Mariui Miliauskui. Jaunas šokėjas sukūrė gyvą, energingą personažą, muzikaliai išryškindamas Milžinui tekusios apgaulės pobūdį – plačiais žingsniais įžirgliojęs į sceną, užsnūdęs ir netekęs septynmylių batų, vaikus jis mėgino vytis smulkiais tipenimais, groteskiškai mostaguodamas rankomis.
Milžinas-Marius Miliauskas. „Miegančioji gražuolė“, III veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka
Patiko Mėlynojo Paukščio-Eligijaus Butkaus ir Princesės Florinos-Olgos Konošenko duetas, kurį šokėjai atliko techniškai, su reikiama nuotaika: Butkus plojimų sulaukė už veržlius, plačius šuolius, kartu su rankų-sparnų mostais padedančius sukurti ryžtingo užkerėto paukščio įvaizdį, o Konošenko atkreipė dėmesį grakščiais rankų judesiais, niuansuotomis veido išraiškomis.
Mėlynasis Paukštis-Eligijus Butkus, Princesė Florina-Olga Konošenko. „Miegančioji gražuolė“, III veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka
Jaunavedžiai taip pat labai stengėsi demonstruoti savo meilę – gerai sušoko ir duetą, ir variacijas, kiekvienas siekdamas išryškinti savųjų personažų esmę. Ryškiais, stipriais, lengvais šuoliais Ceizaris pabrėžė Dezirė aistrą, o Čumakova Auroros paveikslą sukūrė iš trapių, rafinuotų siluetų, šiltų ir giedrų veido išraiškų.
Princesė Aurora-Anastasija Čumakova, Princas Dezirė-Romas Ceizaris. „Miegančioji gražuolė“, III veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka
