Aušrinė Šėmienė
Einant sostinės Pylimo gatve galima pamatyti apmegztą lietaus vamzdį. Jį sukūrė tapytoja Sonata Eidikienė. Tai – tarsi ženklas, kad čia yra mezgėjų rojus.
Drabužis medžiui
Apmegztas lietvamzdis – ne vienintelis keistas mezginys Vilniaus senamiestyje. Akyliau pasižiūrėjus galima rasti ir apmegztų medžių. Dauguma jų – Sereikiškėse, Gedimino kalno papėdėje. Idėja sušildyti medžius mezginiais pernai kilo „Kultūros nakties“ organizatoriams, o ją įgyvendino mezgėjų klubo narės, kurios renkasi parduotuvėje „Mezgimo zona“.
„Megzti grafičiai pasaulyje labai populiarūs, – sakė „Mezgimo zonos“ šeimininkė Sonata Eidikienė. – Mes džiaugsmingai priėmėme ir palaikėme šią idėją.“ Nors megzti grafičiai – ne ilgalaikis menas, jie susidėvi, bet kol laikosi, žmonėms sukelia gerų emocijų. Toks ir buvo šios akcijos rengėjų tikslas. Iš pradžių buvo apmegztas vienas medis V.Kudirkos aikštėje, vėliau – dar vienas prie Šv. Onos bažnyčios, po to jų atsirado ir daugiau. Medžiai su megztiniais patiko ne tik miestiečiams, bei sostinės svečiams. „Mano draugė, kuri senamiestyje veda ekskursijas, priekaištauja: per tą medį negaliu pasakoti apie Šv. Onos bažnyčios ansamblį: mat visų galvos į priešingą pusę nusuktos“, – juokėsi Sonata.
Mezga visą gyvenimą
Sonata mezga nuo penkerių, kai mama išmokė laikyti virbalus. Pirmą savo mezginį ji atsimena iki šiol: „Tai buvo baisus rudas ripsu megztas rankinukas, – pasakojo mezgėja. – Gal metus mezgiau. Ir mama, matyt, paslapčiomis dar padėdavo. Po to buvo susiūti kraštai ir išėjo rankinė. Darželio auklėtoja iškilmingai ją padėjo darbelių kampe.“
Nors Sonata mezgė, rodos, visą gyvenimą, baigusi mokyklą savo likimo nesusiejo su virbalais: mezgimas buvo natūralus veiksmas, kaip valgyti, kvėpuoti. Argi tai gali būti profesija? Mergina įstojo į Dailės institutą ir studijavo ne tekstilę, o tapybą.
Studijų pabaigoje gimė pirmas sūnus, kuriam dabar septyniolika, po dvejų metų – dukrelė, o dar po dvejų – vėl sūnus. Tapyti nebeteko. Tai – ne ta sritis, kur priešokiais galima kažką sukurti, be to, ji neturėjo ir studijos. „Natūraliai kankinantis poreikis kažką daryti tarsi perėjo į mezgimą“, – atviravo Sonata.
Kai paūgėjo vaikai, viena mezgimo įmonė Sonatą paprašė kurti jiems modelių idėjas. Parduotuvė – beveik atsitiktinumas šios moters gyvenime. Pačiame krizės įkarštyje ji užsiregistravo darbo biržoje. Vadybininkė, neturėdama ką pasiūlyti tapytojai, patarė lankyti verslo organizavimo kursus: gal kils idėjų? Ir kilo. Kaip baigiamąjį darbą teko parašyti verslo planą. „Nieko daugiau gyvenime neišmaniau, tik mezgimą. Tad ir parašiau verslo planą apie siūlų parduotuvę – naivų ir juokingą. O paskui atsirado bendraminčių, kurie paskatino įkurti realią parduotuvę“, – prisiminė Sonata ir pridūrė, kad steigti siūlų parduotuvę, kai aplink yra bent kelios, buvo beprotiška idėja. Mezgėja tikino, jog tada konkurencija jos nejaudino: mat tose parduotuvėse nebuvo siūlų, priversdavusių tankiau plakti jos širdį. Taigi Sonata turėjo tikslą – atvežti aukštos kokybės žymių gamintojų siūlų, kurie lietuvėms tuo metu nebuvo pasiekiami. Dabar kai kurių iš jų galima įsigyti ir kitose parduotuvėse, nusipirkti interneto parduotuvėse.
„Aš labai prasta verslininkė, – sakė Sonata, paklausta, ar neįmanoma padaryti taip, kad gamintojai netiektų produkcijos konkurentams. – Man mezgimas – ne verslas. Todėl nenoriu visų siūlų pirkti vienos firmos, o tik tuos, kurie man patinka, kurių, manau, kad reikia ir kurie gražūs. Todėl perku iš daugelio firmų. Tai nėra patogu, tačiau galiu rinktis.“
Verslininkė tikino, kad, priešingai nei kiti verslo žmonės, ji nesistengia žiūrėti, kas yra už kampo, nes niekuomet neatspės. Bet žiūri, kas yra dabar, ir spendžia, ko reikia dabar. Todėl neturi ir savo parduotuvės vizijos penkeriems ar dešimčiai metų. Kam spėlioti, kas bus? Dėl vaikų ateities baisu, o čia – tik parduotuvė. Vis dėlto daugelio į „Mezgimo zoną“ ateinančių žmonių nuomone, tai – ne tik parduotuvė.
Ne vien parduotuvė
Kiekvieno ketvirtadienio vakarą „Mezgimo zonoje“ renkasi bendraminčiai. Čia yra stalas, kėdžių, daug siūlų. Moterys atsineša mezginius, kartu mezga, viena kitą ko nors pamoko, net kartu švenčia gimtadienius. „Visiems norisi pabūti bendraminčių draugijoje. Juk mezgėjoms ne visada pavyksta rasti žmonių, suprantančių, kodėl jos jaudinasi dėl nuimamų akių. O čia renkasi žmonės, kurie visuomet supras, kodėl jos mezga naktimis ir kodėl joms reikia tiek daug brangių siūlų“, – pasakojo Sonata.
Klubo narės jau turi tradicijų. Viena iš jų – kalėdiniai mainai. Paprastai mezgėjos visada mezga kitiems, o sau laiko neturi. Prieš Kalėdas visos klubo narės mezga ne sau, o kitai klubo narei, kurios vardą ištraukia burtais užrašytą ant lapelio. Ir visos mezga tokį patį daiktą, sutartą iš anksto. Pirmą gruodžio savaitę rengiami kalėdiniai mainai – kiekviena gauna dovaną, šiemet tai – kojinės.
„Šias dovanas jos labai vertina“, – tikino Sonata, šio klubo iniciatorė. Nors tvirtina, kad mintis buvo ne jos, o visų mezgimo siūlų parduotuvių, nes jos truputį kitokios nei kitos parduotuvės: čia formuojasi bendruomenė, buriasi žmonės, turintys tą patį pomėgį. Jiems reikia pasikalbėti, pasitarti, pasidalyti patirtimi ir džiaugsmais. „Mezgimo zona“ nuo kitų parduotuvių skiriasi dar ir tuo, kad šeštadieniais joje rengiami mezgimo kursai. Sonata moko įvairių mezgimo gudrybių. Pernai Vilniuje „Mezgimo zona“ garsėjo nauju ypatingu skarų mezgimo būdu. Sonata tik šyptelėjo: „Šis būdas neypatingas, tik reikia žinoti, kaip.“
„Kai mezgi tiek daug metų ir tuo domiesi, išmoksti daug“, – sakė ji. Sonatos parduotuvė lūžta nuo mezgimo knygų ir žurnalų, bet, pasak jos, daugiausia informacijos vis dėlto internete. Nors riešines, anot pašnekovės, jau moka megzti kone vis Lietuva, „Mezgimo zonoje“ galima sulaukti Irenos Juškienės patarimų. Ji atrado riešines, pirmoji pradėjo jas megzti ir populiarinti, apėjo visus muziejus, išstudijavo prosenelių patirtį ir išleido knygą. Vasarą riešines pas ją mokėsi megzti net belgių grupė.
Mezgimas – tai kūryba
Verslą Sonata sukūrė viena. Ir dirba viena, tiksliau, su pagalbininke. Vyresnis sūnus parduotuvėje dažnai padeda tvarkytis, į paštą nubėgti, nufotografuoti mezginius. Mama rūpinasi namais – maistu, pamokų ruoša. „Juk natūralu, kad mama dirba. Ir kad namie mezga – irgi natūralu“, – sakė mezgėja. Apsidairė po siūlais marguojančią parduotuvę ir pridūrė: „Truputį gaila, kad negaliu viso to įvertinti kaip mezgėja ir negaliu pasidžiaugti.“
Sonata tikino niekada negalvojusi, kad mezgimas jai – visam gyvenimui. Net dabar, kai sukurtas verslas, ji mano, kad bet kada viskas gali baigtis. Dabar jai malonu, smagu, ji mėgaujasi tuo. Ir mezga tik todėl, kad įdomu: turi numegzti pirkėjoms pavyzdėlių, pamatyti, kaip gula siūlas, kaip atrodo mezginys. Ją įkvepia numegztas daiktas. Tai – nuolatinė kūryba. „Niekada negaliu iš anksto numatyti ir tiksliai lakytis plano. Ir niekuomet negaliu pasakyti, kas išeis. Svarbu turėti kokią nors koncepciją. O mezgant ji keičiasi, keičiasi... ir nebežinai kur nueisi“, – sakė menininkė. Ji atviravo: „Nors visiems atrodo, kad mezgimas – malonus užsiėmimas, iš tiesų jam reikia daug sveikatos. Nienų mezgėjų nukenčia akys, kitų – plaštakos, rankų sąnariai, stuburas.“
Mezgimas – ne būtinybė
Penkiolikmetė Sonatos dukra moka megzti, bet nenori, o jaunėliui tai labai patinka. Bet Sonata neverčia vaikų mokytis megzti: „Manau, kad mezgimas turi būti džiaugsmas: kam versti daryti tai, kas neįdomu? Be to, dabar be megztinio nesušalsi – kokį nors drabužį bet kada nusipirksi. O džiaugsmą arba pajusi natūraliai, arba ne.“ Sonata dažnai susimąsto: jos mama megzdavo, tačiau ar tai ji būtų dariausi, jei būtų buvęs toks prekių perteklius, kaip dabar, nežinia. Sovietmečiu megzdavo visos, nes nebuvo ką apsirengti. Dabar galima susikurti gražesnį, įdomesnį drabužį, bet tikrai neliksi nuogas.
„Matau tik mezgančius žmones, nes į parduotuvę ateina tik tie, kurie mezga: ir studentės, ir jaunos mamos, ir močiutės. Bet gatvėje, kai važiuoju į darbą troleibusu, stebiu jaunas mergaites – jos vilki tik pirktus drabužius. Galima jas suprasti: juk megzti nebūtina. O sovietmečiu tai buvo bemaž vienintelė galimybė turėti originalų drabužį“, – apibendrino mezgėja. Tačiau dabar galimybės didžiulės – siūlų galima atsisiųsti iš viso pasaulio, lengva pasiekti bet kurią šalį, bet kurį gamintoją.
Mezgimo mados
Siūlų rinkoje, anot verslininkės, vieno mados diktatoriaus nėra, nes konkurencija didelė. Vis dėlto mezgimo mados egzistuoja. Bet jos nebūtinai atitinka tai, ką matome parduotuvėse. Dabar madingi platūs megztiniai, kurie vadinami jau bendriniu vardu bokseriai (angl.boxy). Populiaru megzti ratu ir pradėti mezginį iš viršaus, o ne iš apačios, kaip esame įpratę. Vienu kartu, ratu mezgamas visas drabužis su rankovėmis.
Pasaulyje labai populiaru megzti kojines. Ir tam yra begalės būdų. Užtat Lietuvoje kažkodėl vis dar manoma, kad kojines mezga tik močiutė ir iš to, kas liko nuo kitų drabužių. Bet, pasak Sonatos, dabar kojinėms megzti gaminami specialūs siūlai. Jie labai tvirti, nes į juos dedama poliamido, jie labai stipriai susukti. Iš jų numegztos kojinės ilgai neprasitrina. „Niekam nerekomenduočiau megzti kojinių tik iš vilnos, nebent jas laikysite ant stalo. Anksčiau jos būdavo mezgamos raštuotos, nes tada mezginys būdavo dvigubas ir ilgiau neprasitrindavo. Mano gyvenimas labai pagražėjo, kai atsirado kojinių siūlų, nes anksčiau tik megzdavau ir adydavau, o dabar dominuoja mezgimas“, – juokėsi Sonata.
Paklausta, ką patartų mezgėjoms, atsakė: „Nebijokite. Nesame priklausomos nuo mezgimo – nenušalsime rankų ir kojų. Nėra gerų ir blogų mezgimo būdų, gerų ir blogų raštų, nėra ir mezgimo policijos. Galite megzti ir ardyti, kiek tik norite.“ O mokytis, anot specialistės, geriausia, žinoma, su mokytoju. Bet kursai net ir didžiuosiuose miestuose, deja, būna retai. Tačiau viską galima rasti internete. Ten yra ir vadinamųjų videopamokų. Jei mokate anglų kalbą, jūsų galimybės dar didesnės. Vis dėlto Sonata įsitikinusi: mūsų moterys labai gabios ir labai daug žino. Joms reikia ne pradžiamokslio, o ypač sudėtingų kursų. Nors moteris jau trejus metus vadvovauja siūlų parduotuvei, į tai ji nežiūri kaip į verslą.
„Mezgimo zonoje“ kiekvieną ketvirtadienį renkasi bendramintės.
Prieš Kalėdas mezgėjos apdovanojo viena kitą megztomis kojinėmis.
