Visos šventės viename
Vienintelis komisijos narys, Renaldas Gabartas, joje dirba be pertraukų – nuo pat pirmojo konkurso 1997-aisiais, kuomet „Lietuvos metų automobiliu 1998“ buvo išrinktas A klasės „Mercedes-Benz“.
„Darbas „Metų automobilio“ stovyklose yra vienas geriausių dalykų, kokie tik teoriškai gali nutikti žmogui, bent trupučiuką besidominčiam automobiliais. Kadangi esu visiškai apsėstas šios idėjos, man mėnesį trunkantis maratonas yra kaip Kalėdos, Velykos, Joninės, mindauginės ir Žolinės viename“, – pasakoja žurnaluose, laikraščiuose, interneto portaluose ir TV laidose automobilių žurnalistu dirbęs R. Gabartas.
Jis juokauja, kad per 20 metų konkursas jau spėjo tapti tautosakos dalimi – egzistuoja ne vienas posakis, apibūdinantis visą rinkimų procesą.
„Sakoma, kad geriausio automobilio rinkimai yra geriau už seksą: važiuoti gali kada nori ir kaip nori (žinoma, paisydamas KET), gali važiuoti vienas, gali finišuoti pirmas ir dėl to niekas neįsižeidžia. Nei vienas iš trijų tuzinų „Metų automobilio“ konkurse dalyvaujančių automobilių nepyksta, jei garsiai reiški simpatijas kitai mašinai. Žodžiu – čia vieni pliusai“, – juokauja žurnalistas.
Kalbėdamas apie vertinimo kriterijus, R. Gabartas neslepia – rasti visiems tinkamą automobilį yra neįmanoma. Tam tikras didesnis ar mažesnis kompromisas visada bus: juk vertinami tokie subjektyvūs dalykai kaip pakabos sureguliavimas, akustinis komfortas, interjero ergonomika, degalų sąnaudos ir daugybė kitų. Ir visi jie skirtingiems žmonėms atrodo ne vienodai svarbūs. Tačiau komisijoje – dešimt skirtingai mąstančių ir pusšimtį automobilių kasmet išbandančių žmonių, tad galima neabejoti, jog jų priimtas bendras sprendimas – geriausiai atitinkantis lietuvišką skonį.
Tarptautinė patirtis
Labiausiai patyrusiu komisijos nariu galima vadinti V. Milių. „Auto Bild Lietuva“ redaktorius jau daugelį metų renka geriausią Lietuvos automobilį (praleido tik pirmuosius penkerius rinkimus) bei dalyvauja tarptautiniuose „Auto Bild“ rengiamame „Golden Steering Wheel“ konkurse. Be to, jis yra rinkęs geriausius Gruzijos, Indijos ir Kinijos automobilius.
„Aš turiu tam tikrų kriterijų sistemą, kurią atsivežiau iš tarptautinių konkursų, kuriuose dalyvauju ir ją pritaikiau sau bei „Lietuvos metų automobiliui“. Kriterijų ten daug, neužteks popieriaus juos visus surašyti. Bet jie leidžia objektyviai įvertinti visus automobilius,“ – apie savo kriterijus renkant geriausiąjį pasakoja V. Milius.
Savo saugaus ir ekonomiško vairavimo įgūdžiais jis nevengia dalintis – rengia įvairius seminarus, mokymus. Šiuo metu jis išvykęs į Gruziją – ten su keliais kolegomis lietuviais moko vietinius egzaminuotojus vairavimo subtilybių.
V. Milius taip pat yra aistringas keliautojas, kasmet įveikiantis daugybę tūkstančių kilometrų prie automobilio vairo. Pavyzdžiui, šiemet jis vedė „SsangYong“ visureigių ekspediciją iš Seulo į Londoną – 15 tūkst. kilometrų kelionėje „Rexton“ automobiliai pervažiavo Kiniją, Kazachstaną, dalį Rusijos bei pusę Europos. Žinoma, pasisvečiavo ir Lietuvoje – „Auto Bild Lietuva“ redaktorius teigė, kad keliautojams puikų įspūdį paliko įvairios šalies vietos, o labiausiai – Trakai.
Nors jo darbas yra dažnai vairuoti naujausius automobilius, V. Miliaus kasdieninė transporto priemonė – klasikinis „Mercedes-Benz 124“.
Sugrįžo po pertraukos
Kitas komisijos narys, Mindaugas Grinius, į ją grįžo po trejų metų pertraukos. Geriausią Lietuvos automobilį jis rinko 1997-2013 metais ir vėl rinks šiemet – 2017-aisiais, tad turi ką palyginti.
„Per pastaruosius metus automobiliuose labiausiai pakito du dalykai: smarkiai didėjo jų markės ženklai ant priekinių grotelių ir lietimui jautrūs ekranai centrinėje konsolėje“, – paprašytas apibūdinti didžiausius skirtumus tarp naujų automobilių dabar ir prieš dešimt metų, juokavo žurnalistas.
Vis tik surimtėjęs jis pripažino, kad pastaraisiais metais didelis proveržis matomas aktyvaus ir pasyvaus saugumo sistemose. Be to, M. Grinius išskyrė „Tesla“ – jo manymu, šį gamintoją reikėtų vertinti kaip atskirą reiškinį automobilių pramonėje.
„Vertindamas automobilius konkurse labiausiai kreipiu dėmesį į paties modelio idėją ir koncepciją: kam jis skirtas, ką naujo ar įdomaus siūlo, kokią emociją sukelia. Žinoma, vertinu ir kasdieniniam naudojimui svarbius dalykus: valdymą, pakabos darbą, salono ergonomiką ir transformavimo galimybes, aptarnavimo kaštus ir kainą“, - pasakoja žurnalistas.
GALERIJA
