Kai Kiros Muratovos filme „Derintojas“ prie herojaus Andriušenkos prieina parduotuvės apsauginis ir pradeda jį čiupinėti, Andriušenka ima deklamuoti monologą: „Gyvenime yra tokių niūrių dalykų. Apie juos tik užsimenama, bet jie niekada ir niekur nepritinka. Pavyzdžiui, mirtis, senatvės kvapas, seniokų būsto kvapas, Čečėnija, sergantys gyvūnai. Neįmanoma įveikti barjero ir suartėti.“
Šiandieniniame Rusijos kine barjerų netrūksta. Štai užsakomasis kinas, skirtas reikiamai ideologijai ir mitams įtvirtinti. Išoriškai toks efektingas, nors ir sukurtas pagal primityvų modelį. Arba šalti ir blizgūs prabangūs filmai, kur gyvenimo paviršius nužvelgtas nuobodžiaujančiu ir išsiblaškiusiu žvilgsniu. Jie atskiria nuo neretai niūrių, bet tikrų dalykų. Nuo visuomenės ydų. Nuo nepabaigiamo karo. Nuo eilinio žmogaus kasdienio gyvenimo. Tačiau yra pastarojo meto režisierių, kurie pramuša ideologines užkardas ir išsklaido blizgesio burtus. Jų filmai turi ir spragų, ir tobulų vietų, kurias jau galima įtraukti į kino istoriją. Vieni režisieriai – solidūs meistrai, kiti dar tik kaupiasi geriausiam pasirodymui. Bet barjeras jau įveiktas.
Anapus barjero prie starto linijos stovi žmogus, visiškai nepasirengęs ir nenusiteikęs gyvenimo maratonui. Tas personažas – dar jaunas, maždaug iki trisdešimties metų, taigi jau ir ne paauglys. Tačiau elgiasi jis kaip vaikas, kurį perdėtai globoja mama ar senelė. Kas matė Sergejaus Lobano „Dulkes“ (2005), jau niekad nepamirš, kaip įžangoje senelė bando išrinkti suaugusiam anūkui Aliošai „ką nors inteligentiška“ iš padėvėtų drabužių parduotuvės asortimento. Galų gale apsistoja ties „unisex“ marškinėliais su katino atvaizdu. Labai panaši scena yra ir filme „Laisvasis plaukiojimas“ (rež. Borisas Chlebnikovas, 2006). Mama su sūnumi Lionia vaikšto po miestelio turgų, ir vaikinui atitenka džemperis, išmargintas priešistorinėmis pabaisomis. Abudu vaikinai paklusniai matuojasi suaugusio žmogaus orumą žeminančias drapanas ir per daug nereiškia savo nuomonės. Močiutės globos reikia net kariui profesionalui („Aleksandra“, rež. Aleksandras Sokurovas, 2007). Ir sunkiai bepaeinanti pagyvenusi moteris dėl mylimo anūko atkeliauja į pačią Čečėniją.
Šitie vaikinai dirba keistus darbus. Alioša žaisliukų fabrike surenka vaikiškus pistoletus. Lionia išmėgina keletą atsitiktinių profesijų, bet paskui daugiausia mokosi, kaip užlyginti kelių ir takelių duobutes. Keisčiausią darbą turi trisdešimtmetis peraugėlis Valia filme „Vaidinant auką“ (rež. Kirilas Serebrenikovas, 2006). Jis dalyvauja kriminalistikos eksperimente: įvykdyto nusikaltimo vietoje turi atlikti aukos vaidmenį ir drauge su žudiku rekonstruoti, kaip viskas buvo. Idiotišką spektaklį milicininkė filmuoja kamera. Nauda iš tokių darbuotojų akivaizdžiai menka. Tačiau įspūdis toks, kad jie ir nesiekia jokios naudos nei sau, nei kitiems. Tik imituoja, kad jų gyvenimas tvarkingai klojasi pagal visuotinai priimtiną schemą: pabudai, papusryčiavai, nuėjai į darbą, grįžai ir vėl atsigulei miegoti. Ir jokio skirtumo, ką dirbi ir kaip rengiesi.
Brandesnio amžiaus anesteziologui Maslovui filme „Paprasti dalykai“ (rež. Aleksejus Popogrebskis, 2007) sunkiau. Jis juk dirba tikrai atsakingą, rimtą darbą. Bet, kita vertus, reikia ne tik kitų gyvybe rūpintis, bet ir pačiam išgyventi, ir šeimą išlaikyti. Todėl vyriškis yra išsiugdęs subtilią prisitaikymo formą, suderinęs padorumą ir cinizmą. Išoriškai ramus ir malonus Maslovas laukia, kol pacientas išsitrauks kupiūrą ar saldainių dėžutę. „Ką turite – Rudens valsą?“ – dar padrąsinamai paklausia, kad sušvelnintų nemalonią kyšio davimo akimirką. Ką ten anesteziologas – dėl finansinio šaltinio Čečėnijoje žudo kitus ir žūva patys filmo „Gyvas“ (rež. Aleksandras Veledinskis, 2006) personažai. O ir pagrindinio herojaus sutiktas jaunas šventikas neneigia, kad rinkdamasis tokį kelią vadovavosi materialiniais sumetimais.
Tad vietoj į tikslą žengiančio stipraus herojaus – tokio įprasto populiariajame kine – regime veikėjus, kurių ir veikėjais nepavadinsi. Nes veikia jie tik iš inercijos. Naujasis šių dienų herojus – sulindęs į kiautą ir apmiręs, kad tik niekas jo iš ten nekrapštytų. Su aplinka jis nekonfliktuoja, tiesiog nihilistiškai nuo jos atsitraukia. „Apsimetėliai!“ – japonų restorane springsta pykčiu ir sake milicijos pareigūnas iš filmo „Vaidinant auką“. Pagrindinis šių filmų klausimas – kaip vis dėlto būtų galima sustiprinti herojaus raumenis. Kai Aleksandra vis primena doro karininko mitą, jos anūkas karys liūdnai juokiasi – kokios dabar gali būti kalbos apie idealo laikymąsi. Tiesiog tobulai parinktas „Dulkių“ personažas Alioša – apkūnus, suglebęs, apatiškas. Tik atsidūręs mokslo laboratorijoje ir paslaptingame ekrane išvydęs raumeningo kūno atvaizdą, jis atsigaus ir per visą filmą ieškos to idealaus savo paties atvaizdo. O Lionia visą filmą ieškos jam skirto darbo – irgi vieno iš savęs identifikacijos būdų. Ir Valia, ir Lionia sapnuos panašius košmarus, kad skęsta ir beviltiškai maskatuoja rankomis. Taip, jiems žūtbūt reikėtų treniruoti raumenis.
O ką, jei silpnomis rankomis įsikibus vandenyje plūduriuojančio šapelio, t. y. supančios aplinkos? Tačiau santykiai su artimaisiais atšalę, o naujų ryšių irgi sunku tikėtis – personažų bendravimas su merginomis atsainus arba išvis joks. Suirusios šeimos modelį režisierius Aleksejus Balabanovas filme „200-asis krovinys“ (2007) deformuoja iki kraštutinumo. Maniakas milicininkas Žurovas irgi gyvena su motina – išprotėjusia alkoholike. Silpnas, neturintis galios suaugęs vaikas tegali laikyti prie lovos prirakintą auką, kurią vadina mylima žmona. Filmo veiksmą nukėlęs į devintojo dešimtmečio vidurį, Balabanovas rodo, kad puvėsis šioje šalyje įsimetė dar praeityje. Arba tiesiog tūnojo nuo laikų pradžios ir išaugo iki valstybės masto darinio, kuris dar labiau žaloja ir taip menką žmogų. O viena iš supuvimo apraiškų – nemotyvuotas žiaurumas. Ir nesvarbu, ar tai buitinis sadizmas, ar niekaip nepabaigiamas vienas ar kitas karas. Filmo „Gyvas“ herojus iš pažiūros lyg ir tvirtas, kryptingas vyrukas, bet štai iš Čečėnijos grįžta be kojos ir pajuokdamas save patį deklamuoja: „Labas, mama, sugrįžau ne visas.“ Nežinia už ką įkalintas filmo „4“ (rež. Ilja Chržanovskis, 2004) personažas kartu su kitais kaliniais lėktuvu išsiunčiamas į neįvardytą karštąjį tašką. Panašioje „200-ojo krovinio“ scenoje iš lėktuvo išnešami žuvusiųjų Afganistane karstai, o į tą patį lėktuvą ristele bėga nauji šauktiniai – būsima patrankų mėsa.
Asmenybę ardantis prievartos mechanizmas filmuose „200-asis krovinys“ ir „4“ meistriškai perteikiamas per erdvę – griežtai hierarchiškai organizuotą, bet sykiu ir chaotišką, klampinančią. Vyrauja industriniai peizažai: nežinia ką gaminančių gamyklų kaminai, besivoliojantys griozdai, neaiškios kilmės atliekos. Ypač gera filmo „4“ vaizdų seka. Po naktiniame bare elegantiškai nufilmuotos pirmosios dalies staiga radikaliai keičiasi stilistika: nusidriekia poligonai, spygliuotomis vielomis apraizgyti plotai, o už jų – purvyne skęstantis kaimas. Ten gyvena tik keliolika prasigėrusių senučių, kurių pragyvenimo šaltinis – prekyba iš duonos nulipdytomis lėlėmis.
Tokios aplinkos apsupti personažų būstai – tai koks nors menkas kambariukas nušiurusiame name ar sutrešusi pamiškės trobelė. Čia vyksta girti užstalės ginčai apie utopišką Saulės miestą, čia sėdima priešais televizorių ir saldžiai šypsomasi. Į ekraną žiūrinčius filmų „Dulkės“, „200-asis krovinys“ personažus apima išties ypatinga būsena. Jų sąmonė palaimingai užmiega, lyg būtų galutinai nuslopinta anoniminės galios. Tai žmonės – dulkelės, iš duonos nulipdytos lėlės, kurias suglemš alkani šunys. Toks yra naujųjų režisierių atsakas į senų gerų laikų ilgesį, į apgaulingai iščiustytą šiandienos prabangą.
Aišku, negali sakyti, kad šiuose filmuose visi personažai tik bevaliai. Įdomiausia, kad tvirtesni yra būtent vyresnieji, nors, logiškai mąstant, jie turėtų būti dėl visko kalti. Tačiau tai ne tiek skirtingų kartų konflikto išraiška, kiek tvirto stuburo klausimas. Filme „Aleksandra“ stipriausia yra močiutė Aleksandra, „Paprastuose dalykuose“ – nusenęs aktorius, kurį slaugo Maslovas. Iš pirmo žvilgsnio šiedu personažai irgi atrodo aikštingi tartum vaikai. O pažvelgus įdėmiau – labai gerai jaučiantys savo vertę (kaip sako aktorius, jis visąlaik stengėsi gyventi taip, kad jam niekas nebūtų reikalingas). Net ir susilpnėję, jie puikiai valdo kitus savo silpnumu, žavingai jais manipuliuoja ir taip moko būti pagalbininkais, net jei kiti to ir nenori. Įspūdį stiprina dar ir tai, kad šiuos vaidmenis sukūrė dvi legendinės kultūros asmenybės – aktorius Leonidas Bronevojus ir žymioji operos dainininkė Galina Višnevskaja, kuri ir gyvenime žinoma kaip stipri, prašmatni ir, ko gero, nelengvo būdo moteris. Jos suvaidinta Aleksandra nei žino, kokia kryptimi jai eiti, nei jėgų tam neturi, o vis tiek eina iš paskutiniųjų. Ji sakosi pradedanti gyvenimą iš naujo, nors tokiame amžiuje per vėlu tai daryti. Ir nenuleidžia akių, kai susiduria su mįslingais čečėnų berniukų žvilgsniais. Jos buvimas kariniame dalinyje negali nieko išspręsti, ji negali įvykdyti jokios stebuklingos misijos. Į jauno čečėno žodžius, kad jie nuo visko seniai pavargo, Aleksandra tegali atsakyti: „Iš Dievo reikia prašyti proto.“ Kitaip tariant – atsibusti iš proto miego ir treniruotis, kad sąmoningo gyvenimo ruožai būtų kuo ilgesni.
