Jeigu tik dar prisimena savo originaliai šokiruojančią programą, skelbtą siekiant Seimo pirmininko pareigų, Arūnas Valinskas turėtų atsistatydinti kuo greičiau. Pernai lapkritį dabartinis parlamento vadovas teigė neturįs pagrindo išgalvoti ką nors tobulesnio už Dešimtį Dievo įsakymų. Be to, retoriškai klausė: „Pagalvokite, ar žmonės ateitų ginti to Seimo, jei dabar kiltų grėsmė (tokia kaip 1991-ųjų sausio 13-ąją - aut. past.), todėl noriu palinkėti, jog šis Seimas ir jo darbo kadencija būtų pirmas žingsnis, kad aštuoniolikmečiai, kurie gims, po 18 metų veržtųsi vėl ginti šios šventovės.”
Į šį klausimą atėjo laikas atsakyti pačiam. Todėl A.Valinsko pasitraukimas iš pareigų, ko gero, tėra paskutinis būdas jam pačiam padėti akmenį į Seimo autoriteto pamatą. Visa kita jau bus tik to paties pamato ardymas. Išsiaiškinti su savo buvusiais ir esamais bendražygiais, jeigu tik įdomu - darsyk įvertinti Tautos prisikėlimo partijos (TPP) kūrimo aplinkybes, tikslus ir euforiją, galima ir ne visos Lietuvos sąskaita. Siekti akistatos su teisėsauga dėl „Lietuvos ryte“ paskelbtų nuotraukų, esą rodančių apie parlamento vadovo sąsajas su tikrais ar tariamais su mafija susijusiais asmenimis, A.Valinskas galėtų kaip paprastas Seimo narys. Arba kaip paprastas pilietis. Nelygu, koks jo asmeninis santykis su Dešimčia Dievo įsakymų.
Seimo pirmininko reakcija - cheminio munduro valymo klausimu kreiptis į teisėsaugos bei specialiąsias institucijas - galima sakyti, tradicinė. Iš principo ji nelabai skiriasi nuo Algirdo Brazausko „vsio zakonno“ (rus. viskas teisėta) ir dabar, ačiūdie, jau pensijoje besiilsinčio buvusio socdemų lyderio iš komunistinių laikų importuoto supratimo, jog atsakomybė politikoje gali rastis tik po rezultatyvaus kriminalinio tyrimo. Suprask, po pateiktų baudžiamųjų kaltinimų. Darsyk galima stebėtis tik dėl to, kad tasai sovietmečio pažeistų smegenų rudimentas vienodai veikia visus, kurie įsikuria Seimo tarnybiniuose apartamentuose trečiame aukšte (ten Seimo pirmininko kabinetas). Net patyrusius ir daug mačiusius, tačiau vos keturiasdešimtmetį perkopusius šou verslo ryklius.
Laikas atsisveikinti ir dėl kelių kitų priežasčių.
Man rodos, jog šiaip jau arogantiškas Seimo pirmininkas nuoširdžiai tikėjo savo misija stiprinti valdančiosios koalicijos stabilumą. Sunku pasakyti, ar dėl patirties politikoje stokos, ar gal kokių kitų priežasčių dažnai šios savotiškai suprantamos pastangos išaugino pačius karčiausius vaisius. Karas su Seime akredituotais žurnalistais, siekis bet kokia kaina vieną savo bičiulį pritraukti arčiau valdžios: pirmiausia į Vyriausybę, o nepavykus - bent į vienos apskričių viršininkus. Tos pačios Seimo pirmininko pastangos greičiausiai galutinai suardė tik populizmo euforija sulipdytą politinį gaivalą bei į pirmuosius žiniasklaidos politikos puslapius iškėlė visokius sacharukus, dinius ir baukutes. Pagaliau pačios koalicijos gausumą, regis, sumažino iki tokio minimumo, dėl kurio netrukus gali tekti riboti jos narių pasivažinėjimus po užsienį, be to, organizuoti rimčiau paliegusiųjų pristatymą į plenarinių Seimo posėdžių salę svarbiausių balsavimų metu.
Drįstu teigti, kad net algas karpantis premjeras toje visuomenės dalyje, kuri įprato skaityti tik pačias patraukliausias žiniasklaidos antraštes, TV žinias žiūrėti tik viena akimi, o radiją girdėti tik viena ausimi, sunkmečiu nekelia tokios erzelynės, kaip tikros ar pramanytos istorijos apie fiktyviai įdarbintus Seimo narių padėjėjus ar apie kai kurių TPP bendražygių išsikraustant iš nuomojamo būsto išmontuotas durų spynas ir elektros jungiklius.
Vargu bau tos istorijos apskritai būtų išvydusios dienos šviesą, jeigu ne konfliktas TPP viduje. Visą vasarą kažkur šou verslo rampoje vyksta dviejų panašaus lygio zvonkių tampymosi už plaukų seansas. Politiškai sadomazochistinis svingerių vakarėlis A.Valinsko suburtoje partijoje nuo šou verslo muilinės iš esmės niekuo nesiskirtų. Žinoma, jeigu nekalbėtume apie parlamentinę demokratiją, kitaip tariant - ne keisčiausias šios visuomenės dalies pramogas, o jos visos buvimą apskritai.
O iš esmės A.Valinsko istorija dar kartą patvirtina dvejones: gal vis dėlto Seimo pirmininko - antro pagal konstitucinį rangą valstybės pareigūno - titulą rašytais ar nerašytais įstatymais metas apsaugoti nuo trumpalaikio politinio turgaus (nuo Artūro Paulausko laikų jis atitenka net ne didžiausiai, o „auksinius balsus“ valdančiojoje koalicijoje turinčiai parlamento frakcijai). Labiau atsižvelgiant į minimalios, pavyzdžiui, bent dviejų kadencijų darbo Seime patirties, pergalės vienmandatėje rinkimų apygardoje ir šiaip autoriteto visuomenėje kriterijus.
Rytas Staselis
