Ivanas Davydovas, Rusijos publicistas
Visų pirma, jokios Ukrainos nėra. Ukraina – istorinis nesusipratimas. Sulipdyta iš Rusijos, Lenkijos gabalų ir Kijevo Lenino statulos likučių. Leninu ir suklijuota. O taip pat Chruščiovu. Ir, be abejo, Stalinu.
Ukrainos nėra, tačiau, kita vertus, apgyvendinta ji piktavaliais neofašistais. Neofašistai klaidžioja po Kijevą, jų rankose - grandinės, peiliai, dūminės bombos, mačetės ir lazerinės patrankos.
Naudodamiesi šiuo įvairiu arsenalu neofašistai naikina rusus ir žydus. Kapoja žaliąsias gražuoles. Ką tai bereikštų. Spjauna ant šventųjų ir kepa lašinius ant amžinosios ugnies, kad pasityčiotų iš protėvių atminimo. Mūsų bendrų protėvių.
Dar viena vertus, neonaciai – tai ne visi ukrainiečiai. Ukrainos tauta – broliška tauta. Jaunėlis brolis. Ukrainos tauta – darbininkas. Tauta – šachtininkas.
Tauta – bitininkas. Ukrainos tauta šaukia palaužta jungo ir trokšta savo vyresniojo brolio pagalbos. Ukrainos tauta tarė savo svarų žodį. O jeigu ir nepasakė, tai dar pasakys.
Ir tai dar ne viskas, jokios ukrainiečių tautos, be abejo, nėra. Ukrainos nacija – mitas. Ukrainos naciją sugalvojo lenkai už JAV Valstybės departamento pinigus, kad neleistų Rusijai grįžti į geopolitinę areną kaip pilnavertei supervalstybei. Na ir, be abejo, tam, kad efektyviau eksploatuoti ukrainiečių tautą, kurios, beje, nėra. Taip, tikriausiai, tai tiksliausia formuluotė iš visų galimų.
Ukrainos tauta – tai fikcija, sukurta ukrainiečių tautos priešų tam, kad efektyviau eksploatuoti ukrainiečių tautą.
Atleiskit. Tai buvo jau ne pirmą savaitę apie Ukrainą ir jos žmones kalbančių Rusijos valdžios vyrų ir propagandistų kalbų santrauka. Aš nesityčioju, aš paprasčiausiai bandau išgauti bent kokią logiką. Tarp Rusijos ir Eurosodomos – mįslinga balta dėmė, realybėje neegzistuojanti ir neapgyvendinta niekuo, tačiau kažkodėl itin dominanti oficialiąją Rusiją. Kodėl oficialiai neegzistuojantis daiktas sukelia tokius stiprius jausmus, - užduotis vidutinių gabumų protui, tokiam kaip mano. Kodėl taip stipriai reikia sugrąžinti po savo sparnu Ukrainą, kurios nėra? Ir kokios reakcijos galima tikėtis iš anksto išvadinant savo potencialų pašnekovą – nesvarbu, kokios jo politinės pažiūros, - tuščia vieta? Aš net nepradėčiau kalbėti su tuo, kas mane iš anksto išvadintų tuščia vieta. Nors aš būčiau triskart eurointegracijos priešininkas ir pats agresyviausias Muitų sąjungos fanas.
Tiesa, aš ne politikas, man sunku suprasti politikus. Ypač rusų politikus. Man netgi trumpai atrodė, kad aš kažką supratau, po to, kai Rusijos Dūma specialiu pranešimu kreipėsi į Ukrainos Aukščiausiąją Radą.
Deputatas Puškovas, Rusijos Dūmoje atsakantis už išorės politiką, perspėjo savaip: integracija su Europa – tai praplėstos gėjų kultūros erdvės (garbės žodis, nemeluoju, taip ir pasakė). Rusijos politinės viršūnėlės susirūpinimas homoseksualumo klausimais – jokia paslaptis. Tiksliau, čia irgi yra mįslė: kodėl taip yra, kad pačios didžiausios valstybės pasaulyje valdžioje atsidūrė vien ties analine agresija užsikirtę asmenys, tikriausiai turėję kažkokios trauminės patirties. Tačiau faktas lieka faktu: atsidūrė, bijo, ir tikėjosi, tikriausiai, iki paskutinės, kad Ukraina savo kūnu pridengs juos nuo glitnių europietiško iškrypimo čiuptuvų. Kad nereiktų stovėti akį į akį, ar dar kaip nors, su plunksnomis ir blizgučiais pasipuošusiomis baidyklėmis.
Tačiau grįžtant prie šios užsitęsusios kalbos pradžios – kaip tuščia vieta gali tave nors kaip nors pridengti? Niekaip, tikriausiai, negali. Tai yra mano hipotezė – niekam tikus ir iš gudriojo Puškovo naudos jokios.
Už tai yra nuojauta, kad nepaisant įvykių Kijeve, man, gyvenančiam Rusijoje informacijos vartotojui, teks „ryti“ visų valdžios vyrų ir samdomų propagandistų, kuriems pats žodis „Ukraina“ turbūt generuoja meškos ligą, generuojamus produktus.
Juk Rusijos simbolis – meška, o simbolis Rusijos valdančiosios partijos – taip pat meška, tai ir liga pas juos meškos.
parengta pagal vesti.ua publikaciją
