„Nuo ko prasidėjo mano draugystė su bėgimu? – žvelgdamas į savo bėgimo batelius manęs perklausia 36-erių Aleksandras. - Aš tik norėjau numesti svorio. Kaip paprasta, ar ne?“
Bėgikas iki šiol puikiai prisimena rytą, kad atsikėlė iš lovos ir nusprendė, kad „kažką reikia daryti“.
„Tuo metu svėriau kiek daugiau negu 100 kilogramų“, - nardydamas prisiminimuose šyptelėjo Aleksandras.
Jaunystėje savo gyvenimą jis siejo su irklavimu. Tačiau patirta sunki peties trauma vaikinui neleido siekti geriausių rezultatų.
„Kai išsiskyrė mano ir sporto keliai, leidau sau per daug atsipalaiduoti, - prisimena bėgikas. – Pradėjau gerti, rūkyti... Netgi savotiškus rekordus mušiau šiose srityse. Visiškai pamiršau, kas yra sveikas gyvenimo būdas. Šešis metus taip ir... Gyvenau“.
Aleksandras „nubudo“ 2013-aisiais. Supratęs, kad bėgti jam nėra sunku, nusprendė išbandyti save ir viename iš pusmaratonių. „Iki šiol pamenu dieną, kai po vienų varžybų radau besivoliojančią skrajutę, kuri kvietė jėgas išbandyti 100 kilometrų bėgime Trakuose, - pasakojo A. Sorokinas. – Pradėjau ruoštis. Kaip tik tuo metu Gediminas Grinius pagerino Lietuvos rekordą. O aš tiesiog pagalvojau „O kodėl jis? Kodėl ne aš?“ Atsirado tikslas... Taip mano gyvenime atsirado ultra bėgimas“.
- Ultra bėgimas reikalauja nemažai žinių. Iš kur jų sėmeisi?
- Ar nenuvalkiotai nuskambės, jei pasakysiu, kad žinios atsiranda su patirtimi (šypsosi)? Mes, irkluotojai, visada bėgiodavome krosus, slidinėdavome. Todėl atrodė, kad nieko naujo bėgime neatrasiu. Bėgimas yra žmogaus prigimtis. Atrodė, kad daug žinoti nereikia – bėgi ir viskas. Tačiau nieko nežinojau apie avalynę, rūbus bei specialias pasiruošimo programas. Dėl žinių trūkumo esi patyręs įvairių traumų. Tačiau visko mokiausi savo kailiu, o internetas yra visagalis. Medžiagos ten yra tikrai daug.
- Ar pameni tą lemtingą nerangų išbėgimą iš namų?
- Bėgimas buvo paprasčiausias būdas nusimesti svorį – jam nereikia ypatingų sąlygų. Pirmas išbėgimas? Nepamenu, kad buvo sunku. Pasirinkau nedidelį greitį ir nubėgau penkis ar šešis kilometrus. Svarbiausia buvo dieta... Iki šiol turiu problemų su viršsvoriu. Esu storas bėgikas. Per storas. Mano viršutinė kūno dalis skiriasi nuo tikrų bėgikų. Visą tą svorį man reikia nešioti. Todėl dažnai tenka atsisakyti labai daug prieš varžybas – saldainių, sausainių. O aš labai myliu saldumynus (juokiasi). Sunku man be angliavandenių.
- O pirmąjį 100 kilometrų pameni?
- Buvo sunkios varžybos. Prieš tai buvau įveikęs pusmaratonį, o pasiruošimo metu vieną kartą įveikiau ir 50 kilometrų. Išspaudžiau tuomet viską iš savęs. Po to negalėjau savaitę vaikščioti, bet supratau, kad dar truputį ir kaip nors įveiksiu tą 100 kilometrų. Turėjau tikslą 100 kilometrų įveikti kiek greičiau nei per devynias valandas. Jį pasiekiau. Užėmiau septintą vietą. Visai neblogai. Bet net nepamenu, kas darėsi mano galvoje.
- Nori, ar ne, bet kažkas galvoje virė?
- Jeigu atvirai, aš negaliu atsakyti, kas joje darosi. Tačiau manau, kad aš galvoju apie patį bėgimą. Kol bėgu pirmuosius dešimt kilometrų, stengiuosi klausytis savo organizmo. Stebiu varžovus, savo greitį. O kai atsiranda nuovargis, pradedu melstis „Dieve, duok man jėgų“...
- Ties kuriuo kilometru prasideda maldos?
- Tarkime, pirmoji 24 valandų bėgimo dalis pralekia sklandžiai. Bėgdamas galiu netgi pašnekėti su varžovais, ar prabėgdamas kažką pasakyti savo broliui... O vėliau? Vėliau skausmas yra mano galvoje, nuovargis kūne. Laikas, atrodo, sustoja, ratas prailgėja. Bėgikai nuolat mato savo varžovus. Ir čia morališkai yra sunkiausia, kai varžovai pamato, kad jau pavargau. Jie pradeda mane vytis. Juk mano taktika yra paprasta, kitaip negaliu: pirmą pusę bėgu labai greitai, įgyju dešimties ar penkiolikos kilometrų pranašumą, o vėliau mano greitis krenta. Varžovai dažniausiai bėga tolygiai, todėl antra pusė – tai gaudynės. Bėgu ir matau, kaip jie mane lenkia ratais. Man belieka tik skaičiuoti, ar jie spės mane pavyti. Sunku. Šįkart Rumunijoje vykusiame Europos 24 valandų bėgimo čempionate man pavyko išsaugoti trečią vietą. Susilaukiau nemažai pastabų, kad pirmavau 22-i valandas, o vėliau nesugebėjau išsaugoti pozicijos. Tiesiog man taktika tokia... Atsiplėšiu, o jūs, prašau, vykitės. Anksčiau man nepavykdavo „išsaugoti“ prizinės vietos.
- Kai ateina nuovargis, kas verčia „varyti“ toliau?
- Motyvacija ir noras laimėti. Toks startas būna kartą per metus... Suprantu, kad tai yra varžybos. Žinau, kad sustosiu, pasitrauksiu iš distancijos ir vėliau visus metus save dėl to kaltinsiu. Geriau yra bėgti iki galo negu sustoti.
- Ar trasoje bėgikai nepraranda laiko nuovokos?
- Laikas sustoja. Kiekviena sekundė bėgimo pabaigoje slenka dvigubai ar net trigubai ilgiau. Gal kai kurie gali įeiti į nirvaną bėgdami, kiti kartais dalinasi savo potyriais ir teigia, kad kaifuoja. Nori išgirsti mano nuomonę? Kai bėgu, aš labai kenčiu. Ypač dabar, kai prisimenu, kiek reikėjo iškęsti per tas 24-as valandas. Kodėl tai darau...
- Kaip tik norėjau klausti, kodėl kyla noras save kankinti?
- (Juokiasi) Gal vyro prigimtis yra būti pirmam? Nesvarbu, ką reikia iškęsti, bet vyras privalo pirmiausia įrodyti sau, o po to kitiems, kad žmogus gali... Kad žmogus gali, tarkime, prabėgti 24-as valandas. Manau, kad savyje tai turi kiekvienas sportininkas.
- Kalbi apie čempiono dvasią?
- Gal čia jau būtų per skambiai pasakyta....
- Ar esi kada bijojęs bėgimo?
- Visada bijau startuoti. Tai yra labai didelis stresas. Bijau...
- Bet kažkur juk turėtų būti tas kaifas?
- Kai bėgu dėl savęs. Kaifuoju, kai matau, kad mano kūnas tobulėja ir galiu bėgti greičiau, ilgiau. Kaifuoju, kai pasiekiu savo tikslus ir viskas pavyksta. Kaifuoju nuo gyvenimo, nes džiaugiuosi, kad savo organizmą priverčiu pasiekti nerealių rezultatų. Bet bijau varžybų, nes žinau, kad nuo jų viskas priklauso...
- Kas būtent?
- Taip, atrodo, galbūt net juokinga. Atrodo, juk nieko neatsitiks, jei nepavyks. Bet prieš save būsi tikras lūzeris. Būsi morališkai palūžęs. Juk tiek pastangų įdėta. Ir niekas nepavyksta? Tai morališkai žlugdo. O kai tau pavyksta, viskas – tu skraidai.
- Tavo bronzinis medalis Europos čempionate – istorinis...
- Žinai, labai dažnai girdžiu žodžius „Kodėl gyvenimas man nieko neduoda? Jeigu jis duotų, tai ir aš duočiau“. Aš galvoju kiek kitaip: duoti turime mes, o laikui bėgant būsime pastebėti ir gyvenimas atseikės su kaupu. Bronza Europos čempionate? Tai yra sporto šaka, kuri nėra populiari...
- Bet bėgimas sparčiai populiarėja. Ultra bėgimas? Kol kas tai daugeliui yra mistika.
- Būtent. Kol kas mes mažai apie tai žinome. Reikia pergalių. Bus rezultatai ir visi sužinos. Europos čempionatas gerai, dabar reikia galvoti apie pasaulį. Pamenu, kai atėjau į „ultra“ pasaulį, apie tai žinojo gal keliasdešimt žmonių, dabar internete daugėja žmonių, kurie žino daug. Reikia tikėtis, kad Lietuvoje bus organizuojamos vis įvairesnės bėgimo varžybos.
- Aleksandrai, ar organizmas turi ribas?
- Daugelis sako, kad visi mūsų limitai yra tik mūsų galvose.
- Tiki tuo?
- Nežinau. Gal. Tačiau limitai yra. Negalime peržengti tam tikros ribos... Tobulėti galime, ir priartėti prie tos ribos galime, bet vienas žmogus to nepadarys – reikia impulso, tam tikro „sprogimo“. Gal kūnas turi savo ribas? Tikrai žinau, kad pats greičiau šiai dienai negalėčiau bėgti. Bet gal tai tik mano galvoje...
- Nesi vienas tų, kuris kalbintų visus bėgioti?
- Ne. Darykite tai, ką norite daryti. Ir nedarykite iš bėgimo religijos. Nes kiekvienas turi savo pomėgius. Kai kuriems patinka dviratis, kitiems – riedučiai, plaukimas. Viskas yra super. Ir nepamirškime, kad yra žmonių, kuriems tiesiog nesigauna bėgti. Žinau, kad yra bėgantys ir tie, kurie negali bėgti. Ir čia nieko nepadarysi. Kam save prievartauti? Nebent norite save pakankinti.
- Nesigailėjai, kad didysis bėgimas neatsirado kiek anksčiau gyvenime?
- Manau, kad gyvenime viskas ateina savo laiku. Ir tikiu, jei jaunystėje būčiau bėgikas, manęs dabar bėgančio niekas nepamatytų. Nes jau būtų atsibodę, visiems sakyčiau „Ačiū, vaikystėje prisilaksčiau, viso gero“. Bėgimas mano gyvenime atsirado tinkamu momentu.
- Ar dažnai sulauki keistų klausimų apie bėgimą?
- Būna. Tarkime, pasiūlo žmonės nubėgti į Trakus kibinų. Arba „Kam tau su automobiliu važiuoti – mes važiuojame prie jūros, o tu atbėgsi“. Visko būna. Juokauja žmonės. Juk jie supranta, jei ir nubėgsiu iki tos jūros, tai tą pačią sekundę ir numirsiu ten.
- Tiesa, ar kada buvai išsigandęs, kad gali mirti?
- Ne. Manau, kad organizmas turi pakankamai saugiklių, kurie neleis tau numirti. Gal apalpsi... Bet numirti? Ne, sunkoka. Po paros bėgimų man visada krenta kraujospūdis, organizmas būna dehidratavęs, iš jo pasišalina mineralai... Galiu tik gulėti ant žemės aštuonias valandas. Po bėgimo Rumunijoje prie pat finišo jau pakvietėme medikus ir paprašėme lašelinės. Atsigavau. Tokia yra būtent mano organizmo reakcija.
- Ar galėtumei nebėgti?
- Klausi, ar turiu planą B?
- Būtent.
- Iš pradžių būtų sunku, bet susirasčiau užsiėmimą... Bėgimas juk nėra pasaulio viršūnė. Yra kur kas įdomesnių dalykų gyvenime. Galima keliauti. Galima...
- Keista tai girdėti iš žmogaus, kuris per parą gali nubėgti 260 kilometrų...
- Na... Jeigu galvosiu, kad viskas tik nuo bėgimo mano gyvenime priklauso, pradėsiu stresuoti. Ir man atrodys, kad atėjo gyvenimo pabaiga. Reikia į viską žiūrėti plačiau... Planas B visada turi būti. Privalo. Bet, žinai, aš tau meluoju. Jeigu atvirai, aš stresuočiau, verkčiau, nežinočiau, ką daryti. Jokio plano B aš neturiu (juokiasi). Dabar sulaukęs tavo klausimo supratau, kad tikrai neturiu plano B.
- Esi skaičiavęs, kiek per gyvenimą esi nubėgęs?
- Kilometražas nėra didelis, žinau, kad Lietuvos maratonininkai nubėga daugiau. Pernai bėgau iki 1000 kilometrų per mėnesį. Tai man nieko nesuteikė. Yra riba tarp 100 ir 150 kilometrų per savaitę. Manau, tai yra maksimali dozė. Nėra prasmės bėgti daugiau. Nuo 2013-ųjų metų dar nesu apibėgęs pasaulio... Labai mažai. Tarkime, mano draugas Aidas Ardzijauskas šiais metais nubėgo 8 tūkst. kilometrų per šimtą dienų.
- Su Aidu esate geri bičiuliai?
- Taip, juk esame toje pačioje virtuvėje. Vienas kitą palaikome. Jis man pataria. Ir šiais metais jis dėl manęs paaukojo savo rezultatą. Jis pasitraukė iš Europos čempionato distancijos tam, kad padėtų mano broliui, kuris varžybų metu mane stebi, rūpinasi vandeniu, maistu. Šįkart Aidas nebėgo, o padėjo mano broliui. Jis nubėgo mažai... Komanda pasiaukojo dėl mano rezultato.
- Esi žmogus dėl kurio aukojasi kiti...
- Mes norėjome visiems parodyti, kad galime. Turėjome šansą ir mes tai padarėme.
