Šią savaitę džiugiai pranešęs apie jau penktą mėnesį nėščią žmoną Eriką, vyras tikina, jog turėti pametinukus buvo labai didelė svajonė, kuriai išsipildžius galima pasvajoti ir apie vyrišką kompaniją prasklaidysiančią mergaitę. Apie nerimą, džiaugsmą ir žalius svogūnus:
Permainos lauktos, bet netikėtos?
Mes svajojome turėti pametinukus, todėl labai džiaugiamės šia Dievo dovana. Žinote, po ilgos pertraukos tenka priprasti prie sunkaus režimo, o dabar turėtų būti lengviau.
Džiugūs pokyčiai vėl pakeis jūsų planus?
Suprantama, kad pokyčių bus, tačiau bandysiu derinti keliones, planuosiu dažnesnius grįžimus iš užsienio. Jei neteks vykti į tolimas užsienio šalis, skrydžiai nebus didelė problema. Labai džiaugiuosi, kad mano agentūra labai vertina šeimą, todėl į šiuos pokyčius reagavo geranoriškai.
Šiuo metu gyvename laukimo etapu, nekantraujame, kada mažylis ateis į pasaulį. Viskas klostysis savaime: ateis ramybės, nerimo, rūpesčio savaitės, kurias keis begalinė laimė. Visi darbai liks užmarštyje, kai pamatysime jo akytes, delniukus, pirštukus – tai keičia požiūrį į gyvenimą.
Patirties turite. Ramiau ar jaudulys nesumažėjo?
Stresinė būsena, pirmųjų savaičių nemiga verčia pamiršti daug dalykų, todėl viską reiks patirti, išmokti iš naujo. Turime labai naudingus aprašus, kurie, kaip ir kiekvienai jaunai porai, turėtų padėti susitvarkyti.
Dažniau remiatės senelių patarimais ar skaitoma literatūra?
Mes stengiamės skaityti, save stebėti ir klausyti savo tėvų. Dabar gausu mokslinių traktatų, psichologinių niuansų apie kūdikio auginimą, nors močiutės linkusios duoti ir lašinių pagriaužti (juokiasi). Filosofijų daug, tačiau širdies balsas viską geriausiai pasako.
Kokios mintys aplanko tokiame gyvenimo etape?
Svarbiausia, kad jie užaugtų protingi ir sąžiningi žmonės. Mums viską teko pasiekti, iškovoti patiems, todėl stengsimės nebūti tie, kurie vaikus apdovanoja automobiliais, namais. Savo gyvenimą susikūrėme nuo nulio, už „ačiū“ nieko negavome, todėl galvojame, jog savo vaikų labai nelepinsime.
Žinoma, į karo stovyklą nesiųsime, tačiau norime, kad jaunas žmogus stengtųsi ir kurtųsi savo svajones. Mes su Erika plėtojame bendras vertybes, pagarbą senesniems žmonėms, todėl stengsimės auklėti taip, kaip jie jas pasisavintų.
Kaip šiuo metu sekasi Erikai?
Atrodo, jog viskas vyksta greičiau. Sako, jog antras vaikas būna ramesnis, ir mes tą puikiai matome. Ajus yra labai judrus vaikas, kuri jau turi ir pirmą guzą, o, kaip senelių išmintis byloja, antras vaikas nebus toks padūkęs.
O neįprastų prašymų turi?
Besilaukiančių moterų norai labai spalvingi. Būna, kad nori ir žalio svogūno, žalumynų. Važiuojame pro šalį, užuodžia, sako: „Tučtuojau sustok“ (juokiasi) Labai stengiamės klausytis, ką mums organizmas sako, ko reikia.
Ar nėra sunku tokiu metu atlaikyti moterų kaprizus?
Manau, jog nėštumo metu vyrai perima dalį emocijų, išgyvena tokius pačius jausmus. Kartais pajaučiu, kad būnu jautresnis, hiperbolizuoju smulkmenas, bet šiuo momentu, kai moteriai reikia daugiau užuojautos, palaikymo, stengiuosi atsirinkti žodžius. Būna, kad grįžti pavargęs, įsisuki į rutiną, tačiau neleidi sau įsisiautėti, nes dabar svarbiausia yra mamytė.
Pirmajam sūnui parinkote labai stiprų vardą. Ar tęsite tradiciją?
Draugai juokavo, jog reikėjo duoti Eriko ir Merūnos vardą.. Šiuo metu dar, nuoširdžiai sakau, neturime išsirinkę vardo, tačiau stengsimės, kad vaikui būtų lengviau užsienyje. Jau turime bėdų ir su Ajumi, tačiau atsižvelgėme į tai, ką mums sakė širdis. Mūsų pirmagimis šitam vardui buvo sukurtas, dabar neįsivaizduojame jo su jokiu kitu vardu.
Atrodo, kad Erikai trūksta mergaičių palaikymo. Ką darysite?
Mano žmona dažnai apie tai kalba, sunerimus, kad teks vienai tarp bernų gyventi (juokiasi). Jai reikės palaikymo, tai, jeigu viskas puikiai klostysis mūsų gyvenime, visko gali būti. Tik kitą kartą šiek tiek palauksime, duosime mamai pailsėti.
