Mėnesio pradžioje pasklidęs pasiūlymas savivaldybių merams skirti rentas atrodė atsitiktinis, nevertas dėmesio, per klaidą į viešumą patekęs užstalės pasvarstymas, gal kilęs padauginus, švenčiant pergales savivaldybių tarybų rinkimuose. Tačiau šią savaitę po susitikimo su Prezidente merai ir vėl mums priminė, į kurią pusę jų pirštai lenkiasi – nusipelnėme gyventi geriau, norime rentos ir didesnio atlyginimo, kuo mes prastesni už signatarus ir šalies prezidentus.
Šiaip absoliuti merų dauguma yra tikrai protingi žmonės, todėl tokie pasiūlymai dar labiau glumina. Juo labiau kad jie išsakyti blogiausiu laiku – kai valstybė nesiryžo padidinti minimalų atlyginimą, o apie įsiskolinimus senjorams išgirdęs premjeras iš karto praranda nuotaiką.
Štai savivaldybių asociacijos prezidentas sako, kad žmonės, dirbę keletą ar keliolika metų merais, galbūt praranda kvalifikaciją tame darbe, kuriame dirbo anksčiau, galbūt jau užimtos jų buvusios darbo vietos. Tikrai neabejoju, kad darbo vietos merų nelaukia. Bet ar turėtų laukti? Tokiu atveju į šį rezervą reikėtų įrašyti ne tik merų buvusias darbo vietas, bet ir vicemerų, savivaldybių administracijų vadovų ir jų pavaduotojų, ministrų, jų patarėjų, padėjėjų ir visų Seimo narių buvusias darbo vietas. Paskui prabiltų tūkstantinė seniūnų minia. Ir tikrai – jie taip pat gali prarasti kvalifikaciją. Tačiau pasvarstykime – juk į merus neturėtų būti renkamas atsitiktinis žmogus. Tokiu atveju logika paprasta – jeigu sugebėjo vadovauti rajonui ar miestui, tai ir pasitraukęs iš šios tarnybos toks gabus žmogus neturėtų likti be darbo. O jeigu į mero kėdę žmogelis atsisėdo tik laimingai susiklosčius aplinkybėms (tokių atvejų, kai merai renkami derantis 4–5 partijoms ateityje tik daugės), tai ar privalo mokesčių mokėtojai jį visą likusį gyvenimą penėti?
Nustatyti išimtis? Gal ir galima, tačiau patirtis rodo, kad laikui bėgant išimtys paverčiamos privalomais sprendimais. Pavyzdžiui, jeigu nuspręstume rentas skirti rajonų ar miestų garbės piliečiais paskelbtiems merams, tai neabejoju, kad kadencijos pabaigoje dauguma merų patektų į tokius sąrašus. Ne geresnė ir kita išeitis, kurią pasiūlė kai kurie merai – esą kiekvienas rajonas pats turėtų nuspręsti, kaip jam elgtis ir kur gauti lėšų rentoms mokėti. Neabejoju, kad tokiems reikalams merai surastų išteklių. Tačiau pinigai ant medžių neauga – tektų įteisinti papildomus mokesčius. Dabar daugelis merų ieško argumentų pasinaudoti Druskininkų patirtimi, kur miesto svečiams iš esmės ketinama įvesti pagalvės mokestį. Kyla pavojus, kad šį išmaldos būdą pasirinks ir kiti miestai. Štai kuris nors ims ir sumanys įteisinti mokestį – „litas merui“. Ir pradės rinkti litukus į merų rentos fondą.
-Teoriškai beveik kiekviena iš 60 savivaldybių turėtų planuoti rentas 8–10 buvusių merų. Sakysite, kad ne visiems merams reikės rentų. Neskubėkite garantuoti, net jeigu žinote, kad į 60 merų kastą pateko 8 milijonieriai ir dar 7 turintys daugiau nei po pusę milijono litų. Jie atsisakys rentos? Labai abejoju. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Štai vienas iš praėjusios kadencijos merų milijonierių buvo įtartas negražiais darbeliais ir net laikinai pateko į belangę. Tikrai be reikalo sakoma, kad kalėjimas žmogų pakeičia. Per tris milijonus litų turto ir pinigėlių turėjęs meras buvo atleistas iš pareigų, tačiau dėl netobulų įstatymų turėjo teisę gauti beveik 8 tūkst. Lt išeitinės kompensacijos. Ir neatsisakė! Būtų trenkęs kumščiu į stalą ir pasakęs – man nereikia jūsų trupinių. Nepasakė. Taip pat ir nepasiūlė tuos tūkstantėlius paaukoti, pavyzdžiui, vaikų namams. Todėl sunku pasitikėti ir kitais jo kastos nariais.
Tačiau ne viena renta merai gali būti sotūs. Jie kelia ir kitus svarbius išlikimo klausimus. Štai kai kurie iš jų tikina dalyvavę rinkimuose net nenutuokdami, kad gaus gerokai mažesnį atlyginimą nei gaudavo iš savo verslo ar dirbdami kituose darbuose. Tačiau dantimis ir nagais kabinosi į naujas pareigas. Nebuvo lengva, nes į savivaldybes planavo patekti net 300 milijonierių armija, o iš viso į vieną vietą taikėsi daugiau nei 10 kandidatų. Manau, kad daugelis šių kareivių svajojo tapti generolais, t. y. merais. Tačiau tapo tik vienas iš 283 kandidatų. Toks konkursas į taip menkai apmokamas pareigas!
Apskritai gal ir vertėtų merams padidinti atlyginimus, tačiau tik tada, kai valstybė atkurs pensijų dydžius. Be to, būtina merų atlyginimo dydį susieti su konkrečiais veiklos rezultatais. Jeigu dirbi gerai – gauni maksimalų mero atlyginimą. Jeigu tavo savivaldybės gatvės duobėtos, kaip Kaune, o biudžete švilpauja skolos, tai džiaukis gavęs minimalų mero atlyginimą. O jeigu nepatinka – užleisk vietą sugebančiajam dirbti geriau.
A. Čaplikas
