Iki šiol buvo manoma, kad Mėnulis tėra nykus, be gyvybės ženklų Žemės palydovas. Praėjusio amžiaus septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius Amerikos kosminiai laivai "Apollo" pargabendavo iš ekspedicijų uolienų pavyzdžių su vandens molekulėmis, bet mokslininkai manė, kad tas vanduo yra žemiškos kilmės, atsitiktinai patekęs į mėgintuvėlius.
Tačiau neseniai šis požiūris pasikeitė: tyrinėtojai padarė išvadą, kad Mėnulyje vis dėlto esama vandens, nors dangaus kūnas vis vien daug labiau išdžiūvęs bei negyvas už bet kurią mūsų Žemės dykumą. Tačiau dabar, kai gana tvirtai prabilta apie galimus vandens šaltinius Žemės palydove, galima pradėti diskutuoti ir apie Mėnulio apgyvendinimą.
Po trijų skirtingų tyrėjų misijų kosmose mokslinė fantastika nebeatrodo tokia nereali. Išstudijavę jų rezultatus, specialistai konstatavo, kad Mėnulyje yra vandens, ir gana nemažai.
Žinoma, apie sraunias upes, tyvuliuojančius ežerus ir juolab vandenynus nėra ko kalbėti. Vandens rasta palydovo paviršių dengiančių dulkių dalelėse, ypač ašigalių srityse, rašo britų laikraštis "The Daily Telegraph".
Brauno (Browno) universiteto darbuotojas Karlas Pitersas (Carle Pieters) pažymi, kad Mėnulio vanduo - tai ne skystis, bet hidroksilų (deguonies ir vandenilio) turinčios molekulės. Jos sąveikauja su uolienų ir dulkių dalelių molekulėmis paviršiniame Mėnulio grunto sluoksnyje.
Pitersas ir jo kolegos tyrinėjo duomenis, surinktus per pirmąją Indijos specialistų misiją į Mėnulį. Orbitiniu kosminiu aparatu "Chandrayaan" buvo atliktas spektrografinis Žemės palydovo paviršiaus tyrimas, ir tai leido mokslininkams nustatyti, jog jame yra tarpusavyje susijusių vandenilio ir deguonies atomų.
Priminsime, kad "Chandrayaan" buvo paleistas maždaug prieš metus ir spėjo apskrieti aplink Mėnulį maždaug 3,4 tūkst. kartų, perduoti į Žemę nemažai duomenų apie palydovo paviršių, taip pat nuotraukų.
Tačiau vasarą sugedo vienas aparato daviklių, ir visos misijos sėkmė pakibo ant plauko. Rugpjūčio pabaigoje ryšys su aparatu nutrūko, ir jo atkurti nebepavyko, todėl dar po dienos Indija paskelbė nutraukianti projektą.
Tačiau gautų duomenų pakako, kad būtų galima daryti išvadą, jog vandens Mėnulyje rasta. Projekto vadovas, daktaras Milsvamis Anadurajus (Mylswamy Annadurai) iš Indijos kosminių tyrimų organizacijos Bangalore interviu laikraščiui "The Times" pareiškė: "Šis atradimas buvo labai džiugus. Rasti įrodymų, kad Mėnulyje yra vandens, buvo vienas pagrindinių misijos tikslų".
Aparate sumontuotą spektrometrą M3 pagamino NASA specialistai, kaip ir kitus 11-a prietaisų indų erdvėlaiviui. Skirtingai nuo ankstesnių modelių spektrometrų, šis buvo labai jautrus, todėl sugebėjo aptikti vandens, net jei jo kiekis palyginti nedidelis.
Amerikos mokslininkai - Rodžeris Klarkas (Roger Clarke) ir kiti JAV geologijos tarnybos darbuotojai - savo tyrimams naudojo "Cassini" teleskopo spektrometru gautus duomenis ir taip pat Mėnulio paviršiuje užfiksavo deguonies ir vandenilio junginiams būdingų požymių.
Trečioji tyrėjų grupė, taip pat sugebėjusi įrodyti vandens buvimo Mėnulyje faktą, - tai Merilendo universiteto specialistai, vadovaujami Džesikos Sanšain (Jessica Sunshine), tyrę orbitinio teleskopo "Deep Impact" perduotas Mėnulio paviršiaus nuotraukas. Visų trijų grupių gauti rezultatai buvo paskelbti žurnale "Science".
Į klausimą, iš kur Mėnulyje gali būti vandens, vienareikšmiškai atsakyti negali niekas, bet nuomonių yra įvairių. Vieni mokslininkai mano, kad jo molekulių į šį Žemės palydovą atgabeno kometos. Pasak kitų, vanduo atsirado dėl daugybinių Mėnulio susidūrimų su meteoritais, kai gruntiniai vandenys iškilo į paviršių.
Be to, egzistuoja teorija, kad skystis formuojasi iš Mėnulio paviršiuje esančių deguonies atomų ir Saulės vėjo, jonizuotų vandenilio ir helio dalelių srauto, kurį skleidžia tiek Saulė, tiek bet kuri kita žvaigždė, vandenilio.
