Mėnulio dirvožemyje rasta cheminė keistenybė patvirtina 37 metų senumo teoriją, kad mūsų planetos palydovas susiformavo po apokaliptinio Žemės ir didžiulės kosminės uolienos susidūrimo.
Dar 1975 metais astronomai konferencijoje iškėlė mintį, kad mūsų palydovas susidarė per jaunos Žemės ir Marso dydžio kūno, kurį jie pavadino Tėja, susidūrimą. Susidūrimas ištirpdė ir išgarino Tėją ir didžiąją dalį susidarančios Žemės mantijos. Susikondensavę uolienų garai suformavo Mėnulį.
Tai paaiškintų, kodėl Mėnulis toks didelis (jo dydis prilygsta ketvirtadaliui Žemės, tai penktas pagal dydį palydovas Saulės sistemoje) ir kodėl jis taip arti mūsų. Daugelį metų „Didžiojo susidūrimo teorija“ buvo paraštėse, kol kompiuterinės simuliacijos parodė, kad ji gali būti teisinga. Mėnulio dirvožemio grūdelius, pargabentus „Apollo“ misijų, tyrinėję mokslininkai teigia radę ir šią teoriją patvirtinančių cheminių įrodymų. Jie slypi nedideliame sunkesnio cinko izotopo pertekliuje.
Šis praturtinimas galėjo įvykti todėl, kad sunkesni cinko atomai garų debesyje turėjo kondensuotis greičiau nei lengvesnieji. Šis mažytis, bet daug pasakantis skirtumas vadinamas izotopiniu frakcionavimu.
„Mėnulio uolienose išmatuotas frakcionavimo dydis yra 10 kartų didesnis nei matomas Žemės ar Marso uolienose. Tai svarbus skirtumas“, – teigė Fredericas Moynieras iš Vašingtono universiteto Sent Luise, Misuryje.
Frakcionavimas tirtas 20 Mėnulio uolienų mėginių, kuriuos iš skirtingų jo vietų pargabeno „Apollo“ misijos, ir vieno Mėnulio meteorito. Jie sulyginti su 10 meteoritų, kurie, kaip nustatyta, Marso kilmės, įskaitant vieną, kuris saugotas kolekcijoje Vatikane, bei su uolienomis, rastomis Žemėje.
Masės spektrometru atlikta analizė parodė, kad cinkas Mėnulyje smarkiai išeikvotas, tačiau rasta sunkesnių izotopų žymių. Didelio masto cinko garavimas – užuomina apie didelį įvykį, pavyzdžiui, susidūrimą, o ne vietinį vulkaninį aktyvumą, teigia tyrėjai.
„Reikia kažkokio masinio Mėnulio tirpimo, kad būtų sukuriama cinkui išgarinti reikiama temperatūra“, – teigė Jamesas Day iš Scippso okeanografijos instituto Kalifornijoje. Anot mokslininkų, Didžiojo susidūrimo teorija gali padėti įminti ir dar vieną mįslę: kodėl Žemėje tiek daug vandens, o Mėnulis toks sausas?
„Tai labai svarbus klausimas, nes jei ieškome gyvybės kitoje planetoje, turime pripažinti, kad tam greičiausiai reikia panašių sąlygų. Taigi norint suprasti, kaip planetoje atsiranda gyvybė, reikia išsiaiškinti, kaip planetoje atsiranda jai būtinos sąlygos“, – kalbėjo J. Day.
Tyrimo rezultatai skelbiami britų žurnale „Nature“.