Kultūros ir meno bendruomenei Vilniuje pristatytas Menų tarybos įstatymo projektas sulaukė nemažai kritikos ir būgštavimų, kad tai bus dar viena kūrėjų lūkesčių nepateisinanti biurokratinė įstaiga, neužkirsianti politikų kišimosi į ekspertų darbą skirstant lėšas kultūros ir meno projektams.
Menų tarybos įstatymą projektą kultūros ir meno atstovams pristačiusio kultūros ministro Arūno Gelūno teigimu, nereikėtų tikėtis, kad šiuo projektu bus išspręstos absoliučiai visos bėdos, ekspertų sprendimai nebekels abejonių ir „kultūros pasaulyje galutinai įsiviešpataus pasitenkinimas“. „Mes tiesiog norime atlikti tam tikrą modernizacijos judesį, kuris Lietuvą integruotų tarp šalių, kurios yra tam tikras klubas su tam tikrais kokybės įsipareigojimais“, – teigė A. Gelūnas.
Pasak jo, šiuo metu veikiantis Kultūros rėmimo fondas, per metus paskirstantis 16 mln. litų kultūros ir meno projektams, tenkina vos 14 proc. viso poreikio, kuriam reiktų 83 mln. litų, todėl reikalinga nauja struktūra, perimsianti gerąją patirtį iš Vakarų ir Šiaurės šalių.
Menų tarybos įstatymu, pasak ministerijos, siekiama atriboti kultūros politikos formavimo ir jos įgyvendinimo funkcijas, tuo tikslu steigiant savarankišką biudžetinę įstaigą prie Kultūros ministerijos – Lietuvos menų tarybą.
Priėmus įstatymą, Kultūros ministerija esą efektyviau formuos valstybės politiką kultūros ministrui pavestose valdymo srityse, organizuos, koordinuos ir kontroliuos jos įgyvendinimą.
Pasak ministro, pagal naują tvarką būtų neįmanoma kultūros ministrui skirti finansavimą projektams, kuriems nepritarė ekspertai. „Ant paraiškų, ant sutarčių, kuriomis numatoma skirti lėšas, dėtų parašą Menų tarybos direktorius, ir jis savotiškai atsiskaito ministrui, bet turi labai daug autonomijos ir turi parašo teisę“, – aiškino naujosios įstaigos ir ministerijos subordinaciją A. Gelūnas.
Pasak jo, kultūros ministras formuos prioritetus, į kurias kultūros ir meno sritis tais metais bus telkiamas dėmesys. „Politikų komanda gali pasakyti, kad šiais metais mes daugiau norime literatūros vaikams projektų, kad būtų paskatinta vaikų kultūra, ir tam numatoma 2 mln. litų. Viskas, šioje vietoje ir pasibaigia politikų kompetencija, tie 2 milijonai yra perduodami (Menų) tarybai ir tarybos ekspertai atrenka sėkmingiausius projektus – jie balsuos už konkretų spektaklį, konkrečią knygą, bet politikų vaidmuo šioje vietoje visiškai nebeaktualus“, – aiškino ministras.
Kultūros ir meno atstovus domino, iš kur atsiras Menų tarybos ekspertai, kaip jie bus atrenkami. „Mes čia galvojame pasinaudoti vyraujančia pasauline praktika (...), ekspertus galėtų siūlyti kūrybinės organizacijos, asociacijos, įstaigos, ir ekspertai netgi galėtų pasisiūlyti patys. Bet kas atrinktų iš šių ekspertų pačius vertingiausius ekspertus, – į šį klausimą dar nesame patys sau atsakę, bet tai būtų atviras, skaidrus procesas, kaip šiuo metu renkame koncertinių, teatro organizacijų vadovus – tai viešas konkursas, kurio rezultatus bus galima apskųsti“, – pripažino A. Gelūnas.
Projekte numatoma, kad Menų taryba įsteigiama nuo 2012 m. sausio 1 dieną, o įstatymas įsigalios 2012 m. liepos 1 dieną.
Įsteigus dešimties narių kolegialią Menų tarybą su 15–20 darbuotojų administracija, ji perimtų Kultūros rėmimo fondo funkcijas, o Kultūros ministerija, pasak ministro, neskirstytų jokių lėšų, išskyrus Nacionalinių kultūros ir meno premijų skyrimą, užsiimtų teisėkūra, nagrinėtų skundus, spręstų strateginius klausimus. Tačiau svarstyme suabejota, kas spręs Lietuvos kultūros politikos klausimus ir ar kultūros ministras vienas pats nustatys visos Lietuvos kultūros prioritetus. Pasak A. Gelūno, kaip patariamasis organas liks veikti Kultūros ir meno taryba prie Kultūros ministerijos.
