Ypač tai pasakytina apie disleksikus, kuriems skaitymas ir rašymas yra didesnis iššūkis dėl specifinių smegenų struktūrų skirtumų. Jų „mokymosi batai“ tikrai yra kitokios formos. Jie gali mokytis taip pat efektyviai kaip ir kiti, tačiau jiems reikalingas kitoks požiūris ir metodai, kurie atsižvelgia į jų unikalias smegenų veiklos ypatybes. Vienodas mokymo metodas jiems neveikia, o jeigu jis paremtas „dresavimo“ principu pagal griežtą programą – neveikia visai.
Pažvelgus į mokymą pro implicitinio ir eksplicitinio požiūrio akinius, neapsieisime be keleto žaismingų pastabų apie mokymo(si) ypatumus, ypač kalbant apie disleksiją. Implicitinis požiūris į mokymą mums sako, kad jis vyksta netiesiogiai, painiai, be sąmoningo dėmesio detalėms.
Implicitinis mokymasis disleksikams – kaip slaptas ingredientas, leidžiantis jiems patiekti stulbinančias idėjas ant mokslų pasaulio stalo. Jie mokosi per patirtį, o ne iš teorinių vadovėlių, ir tai suteikia jiems galimybę peržengti tradicinio mokymosi ribas. Mokytis ne iš to, kas parašyta ant popieriaus, bet iš to, kas įrašyta jų smalsumo ir kūrybiškumo DNR.
Suprantu, šis mokymosi būdas yra brangesnis, o ir tikrus mokytojus reikėtų grąžinti į mokyklą, nes švietimo sistemai yra patogesni pedagogai, kurie dėsto pagal struktūrą ir dresuoja pagal programą „su cukrumi ir rykšte“ (t. y. pažymių sistemą). Sutinku, tikri mokytojai yra kaip rakštis… švietimo sistemai. Jie yra nepatogūs, ir tai normalu „normalumo sistemai“. Suprantu, puikiai suprantu…
Rašau apie tai, nes pats mokykloje kentėjau nuo tradicinio mokymo(si), ypač nuo lietuvių kalbos mokytojos, kuri tarsi kokia dresuotoja bandė „įvaryti“ stigmą ar kitą kompleksą, susijusį su lietuvių kalba. Pavėluoti linkėjimai žmogui, kuris liejo nuodingas pranašystes…
Švietimo sistema, kuri pripažįsta ir gerbia kiekvieno mokinio individualumą, yra sistema, kurioje kiekvienas gali sėkmingai mokytis ir tobulėti. Disleksikams – tai galimybė mokytis būdais, kurie geriausiai atitinka jų poreikius – ar tai būtų vizualinės medžiagos naudojimas, ar kitos naujosios technologijos.
Patyriminis mokymasis yra gyvybiškai svarbus disleksikams, kurie dažnai susiduria su iššūkiais tradicinėje akademinėje aplinkoje. Disleksija – tai tik specifinis mokymosi „sutrikimas“, apsunkinantis žodžių skaitymą, rašymą ir kitus kalbos suvokimo aspektus. Tačiau šis sutrikimas neveikia intelektualinių gebėjimų ar unikalaus kūrybinio mąstymo. Priešingai, daugelis disleksikų pasižymi išskirtine problemų sprendimo galia, inovatyvumu ir gebėjimu mąstyti kūrybiškai bei vizualiai.
Šį kartą pavardinsiu režisierius, kurie mokykloje kentėjo dėl tradicinio mokymo(si) sistemos:
Steven Spielberg – vienas garsiausių režisierių, atvirai papasakojęs apie savo kovą su disleksija. Spielberg iki suaugusiųjų amžiaus nežinojo, kad turi disleksiją, o apie ją sužinojo tik pasiekęs žinomumo aukštumas. Būtinai susiraskite video „YouTube“ platformoje, kur jis pasidalino savo disleksijos istorija. Jo atvejis atskleidžia, kaip žmogus gali pasiekti neįtikėtiną sėkmę nepaisant mokymosi sunkumų. Steven Spielberg savo karjerą pradėjo kurdamas trumpus filmus, remdamasis savo vaizduote ir kūrybiškumu, o ne akademiniu išsilavinimu. Jo gebėjimas vizualiai pasakoti istorijas ir sukurti emocinį ryšį su žiūrovu yra nepaprastai vertingas jo darbe kaip režisieriui.
Quentin Tarantino yra minėjęs, kad mokykloje jam prastai sekėsi. Jis kentėjo nuo mokymosi sutrikimų, įskaitant disleksiją. Tarantino pasižymi unikaliu naratyvo kūrimo būdu ir dialogais, o jo gebėjimas pasakoti istorijas per filmus rodo, kaip disleksija gali paveikti kūrybinį procesą netradiciniu būdu.
Guy Ritchie – britų režisierius taip pat yra atvirai kalbėjęs apie savo patirtį su disleksija. Ritchie pasakojo, kaip jam mokykloje sunkiai sekėsi dėl šio „sutrikimo“, tačiau tai nesustabdė jo tapti vienu iš labiausiai pripažintų savo kartos režisierių.
James Cameron, vienas žymiausių pasaulio kino režisierių ir scenaristų, yra viešai pripažinęs, kad turi disleksiją. Cameron, kuris yra tokių garsių filmų kaip „Titanikas“ ir „Avataras“ kūrėjas, savo disleksiją laiko viena iš priežasčių, kodėl tapo režisieriumi. Jis yra minėjęs, kad mokykloje buvo sunku skaityti ir mokytis tradiciniu būdu, todėl jis pradėjo vizualiai mąstyti ir kurti pasakojimus per vaizdus, kas vėliau tapo profesine stiprybe.
Šie pavyzdžiai parodo, kad disleksikai gali būti itin sėkmingi, kai jų mokymosi aplinka ir metodai yra pritaikyti prie jų poreikių. Patyriminis mokymasis, kuris apima praktinius eksperimentus, problemų sprendimą ir kūrybinius projektus, suteikia disleksikams galimybę išnaudoti savo stipriąsias puses.
Disleksikų pasiekimai inovacijų srityje taip pat rodo, kad jie gali ne tik prisitaikyti prie esamų sąlygų, bet ir radikaliai jas keisti, nustatyti naujas taisykles. Jų gebėjimas matyti pasaulį kitaip ir nebijoti kelti į paviršių neįprastas idėjas yra brangus bet kuriai komandai, siekiančiai inovacijų.
Išstudijavus šimtus disleksikų gyvenimo istorijas man atsiveria akys į jų neįprastus mokymosi kelius ir išskirtinius pasiekimus. Daugelis disleksikų atranda savo tikrąjį potencialą tik baigę vidurinį išsilavinimą ar net vėliau. Tradicinė švietimo sistema, dažnai orientuota tik į sausą rašytinį mokymą, gali būti ypač sunki jauniesiems disleksikams. Tačiau, pasiekus tam tikrą gyvenimo etapą, kai formalusis mokymasis lieka praeityje, atsiranda daugiau laisvės pasirinkti kitus mokymosi būdus. Tuomet disleksikai dažnai staigiai pradeda žengti didžiuliais savo gyvenimo žingsniais sėkmės link, jeigu jų nesulaužė dresuotojai.
Ateityje norėtųsi pakalbinti šia tema žinomus Lietuvos verslininkus, rašytojus, režisierius, dailininkus, kurie susidūrė su disleksijos iššūkiu. Suprantu, kad gali būti sunku pripažinti, jog gramatika yra svetima sritis gyvenime. Vis dėlto, noriu pabrėžti, kad tai nėra taip svarbu, o svarbūs yra jūsų kiti gebėjimai. Prisiminkite, kad vieni puikiai rašo diktantus, o kiti – kuria ir diktuoja. Jūs išradingai pritaikėte savo gebėjimus ir, galiausiai, įdarbinote asmeninę sekretorę savo įmonėje, kuriai galite diktuoti be jokių skrupulų. Tai nėra sudėtinga, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugelis disleksikų rašytojų elgiasi panašiai, bet apie tai daugiau pakalbėsime kitame rašinyje. Iki pasimatymo mielieji. Bus daugiau.
