Spalio 16 d., penktadienį „Sirenos“ pateikė savo žiūrovams bene įspūdingiausią savo programos spektaklį „Mental Finland“ („Vaizduotės Suomija“). Suomių režisierius Kristianas Smedsas scenoje sukūrė futuristinę tragikomediją apie 2069-ųjų Europą ir joje išlikusią nepriklausomą nacionalistinę suomių bendruomenę, įsikūrusią plaukiančiame jūra konteineryje.
Režisūriniai šio spektaklio sprendimai gimė Belgijoje, į kurią režisierius vyko, kaip yra minėjęs viename interviu, nusiteikęs skeptiškai (ką galima pastatyti ir pasiūlyti žmonėms, kai neišmanai centrinės Europos mentaliteto?). O kur dar režisieriaus pripažinta suomių neapykanta Belgijai, o ypač sostinei Briuseliui, kuri kyla dėl ten įsikūrusios Europos Sąjungos. Suomijoje į Europos Sąjungą žiūrima kaip į biurokratinę tvirtovę, kuri visus verčia prisitaikyti prie moderniosios Europos. Todėl, pasak Kristiano Smedso, suomiai jaučia, jog praranda nepriklausomybę, nes visi svarbūs sprendimai už juos priimami Briuselyje.
Todėl „Mental Finland“ tapo savotišku protestu Belgijoje ir ganėtinai šokiravo žiūrovus. Žydros scenografijos fone šokantys žydrais drabužiais modernaus šokio šokėjai, vaizduojantys idealizuotą, tobulą Europos Sąjungą, apsiginkluoja ginamaisiais policijos skydais ir puola jauną suomį, kurio ginklas – ledo ritulio lazda ir... sugebėjimas nuodyti paleidžiant dvokias dujas. Čia režisierius sužaidžia Asterikso ir Obelikso parodija, vaizduodamas nenuginčijamą menkučio, bet stipraus (neva dėl mistinių galių suteikiančio alaus) suomio pergalę prieš Europos pajėgas.
Nusileidęs į sceną suomių konteineris pabaigia idiliškus „žydrus šokius“. Švelnią klasikinę muziką keičia grubūs sunkiojo roko garsai.
Komiškos situacijos konstruojamos pasitelkiant kultūrinį kontekstą. Spektaklio pradžioje smagiai suskamba „Žvaigždžių karų“ garso takelis, kurio fone, projekcijoje vėl parodijuojant filmą kaip subtitrai slenka spektaklio įžanga, pristatanti spektaklį. Kiek vėliau pasirodo ir suomiška simbolika (pasijuokiama ir iš savęs): vyrukas ant dviračio, kuriam vietoj rankenų įtaisyta briedžio galva (briedžio šnervėse dar ir šviesos įjungiamos), Kalėdų Senis kiek neįprastame amplua ir žinoma, kaip galima apsieiti be suomiškos pirties!
Kaip žinia, suomiams pirtis – pati geriausia socialinės terapijos, atsipalaidavimo forma. Režisierius šią intymią erdvę žiūrovui atveria leisdamas pasižiūrėti „pro rakto skylutę“. Pirtis, įrengta tame pačiame konteineryje, – uždara, tačiau veiksmas tiesiogiai rodomas projekcijoje. Besišildančių pirtyje suomių idilę sugriauna užklydęs arabas (?). Čia ir išryškėja tokių skirtingų tautybių žmonių nesusikalbėjimas ir tradicijų nesupratimas. Vantą, kuria plakasi suomiai, arabas panaudoja kaip mazochistinį įrankį, o suomiai neapsikentę atvykėlio skardaus „dainavimo“ ir šaižaus mandolinos „barškinimo“, išvaro jį lauk.
Šio įkyriojo arabo spigių arijų tenka išklausyti ir salės žiūrovams. Ir ne tik to. „Nušvilpta“ iš suomių vanta duodama pauostyti žiūrovams, kurie dar ja ir pavanojami. Ir tai nėra vienintelė aktorių sąveika su žiūrovu.
Grupelė fantasmagoriškų, ryškiai individualizuotų kaubojų (čia nuostabiai padirbėjo lietuvių scenografijos ir kostiumų dailininkė Jūratė Paulėkaitė), baigusių savo rolę, nutaiko kartono ginklus į žiūrovus, prisipažindami, jog jie visai ne kaubojai, o vargšai aktoriai iš Suomijos ir jiems Vilniaus Europos kultūros sostinės organizatoriai neduoda pakankamai pinigų. Žiūrovams liepiama nesijuokti ir atiduoti tikrus pinigus: ne kokius ten latus ar litus, o eurus.
Kaubojų komiškas bandymas išeiti iš „kanjono“, vaiko ir jį 2 kartus nužudžiusių tėvų akistata, suomių kovojimas už nepriklausomybę, net Kalėdų šventė prisodrinta sarkazmo, juodojo humoro. Drąsiai keikiamasi, šaudomasi, vyksta suomiškos orgijos. Visa tai paverčiama juodąja tragikomedija. Gal dėl to, jog tokiomis sudėtingomis socialinėmis, moralinėmis temomis juokiantis kalbėti lengviau?
Finaliniame veiksme – Kalėdų senelio pasirodymas suomių konteinerio vaikams. Tačiau čia Kalėdų Senelis tampa ne gerų vaikų apdovanotoju, o kaltintoju. Jis „vaikus“ apkaltina melavimu, iš vieno atima jo uostomus klijus, iš kito – nepadorų žurnalą. Nors galų gale ir prisipažįsta pajuokavęs, apdalina šventiškai pasipuošusius vaikus saldainiais, jis prirakinamas prie vienos iš konteinerio sienos, kuri atskiriama ir pastatoma prieš žiūrovus. Video projekcijoje rodomos liepsnos, o jų fone blogasis Kalėdų senelis: pusnuogis, aptaškytas pomidorų padažu ir „spageti“ makaronais. Štai taip linksmai suomiais paaukoja savo nacionalinį simbolį.
Sonata Dirsytė
