Pagrindinė meno streiko bienalės dalyvių trasa driekėsi nuo Alytaus dailės mokyklos prie „Dzūkijos” viešbučio, jai įveikti reikėdavo kokių 5 minučių, o tada dar keliauti iki baro-restorano kažkur pusiaukelėje - pačiame miesto centre. Dailės mokykloje suvartotas milžiniškas kiekis kavos, viešbutyje atkimšta daugybė butelių vyno, o bare įveikti pramoniniai kiekiai alaus ir šaltibarščių. „Dzūkija“ - senojo tarybinio stiliaus viešbutis: betoninė dėžė su vitražiniais langais kai kuriose viešesnėse erdvėse ir konsoliniais laiptais tarp aukštų. Pastatas buvo tiesiog kimšte prikimštas originalių praeitų dešimtmečių tarybinių menininkų aliejinės tapybos darbų. Išlaikydamos solidarumą su „Dzūkijos“ kaip tarybinės nostalgijos tema, tarnaitės vonios kambaryje palikdavo neišneštus perpildytus šiukšlių kibirus, ne visada padėdavo tualetinio popieriaus - tai sukūrė labai atpalaiduojančią bohemišką atmosferą.
Galbūt pati įdomiausia naujovė, kurią streikininkai įdiegė „Dzūkijos“ viešbutyje, tai „anarchistinės orgijos kambario“ įkūrimas antrame aukšte. Šiame kambaryje buvo apsistojęs kažkas iš Vilniaus anarchistų (anarchija.lt) grupės narių, bet iš tiesų jis buvo naudojamas bendriems susirinkimams. Kambario raktai buvo nuolat paliekami išorinėje durų pusėje ir, neoficialiais duomenimis, kiekvienas norintysis galėjo įeiti vidun „linksmybėms“, bet rizikavo būti ten užrakintas neribotam laikui. Kiek aš žinau, vienintelis į „orgijų kambario“ spąstus įviliotas žmogus buvo žinomas italų autonomistas Franco Berardi (Bifo), ir, kai galų gale jis buvo iš ten išvaduotas, atsainia anglų kalba pareiškė: „Tiesiog turėjau nuotykį.“ Tiesa, jis buvo užrakintas vienut vienas, todėl plačiai paskleistos paskalos apie kambaryje vykusias „orgijas“ neturi jokio pagrindo.
Be Vilniaus anarchistų, Bifo į begalines diskusijas apie politiką prie alaus labiausiai buvo įvėlęs Saulius Užpelkis, save kildinantis iš Vilniaus. Pastaruosius kelerius metus jis gyveno Londone ir yra paminėtas garsiajame dienraščio „The Sun“ sąraše tarp tų, kurie kėlė „orgijas“ ant stogo Poplaro skvote (Rytų Londonas). Mes ilgai kalbėjomės su Sauliumi šia tema ir aš turėčiau pripažinti, kad minėta tabloido publikacija nebuvo labai tiksli.
Meno streiko bienalės metu Bifo vedė dvi paskaitas, bet jo neoficialus kalbėjimo būdas bare bent jau man buvo kur kas žavingesnis nei paskaitoje. Pirmoje oficialioje kalboje Bifo pasakojo apie radikalias medijų strategijas nuo 8-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Jis pabrėžė skirtumus tarp oficialiosios žiniasklaidos informatyvumo ir tikrojo noro komunikuoti. Antra paskaita buvo skirta „prekariato“ teorijai. Kadangi aš jau esu radikaliai pasisakęs prieš šią absoliučiai absurdišką kategoriją kritikuodamas Alexo Foti pažiūras apie Kopenhagos riaušes prieš porą metų, čia nebenoriu kartotis. Tačiau Bifo „prekariato“ sąvoką vartojo kur kas argumentuočiau nei Foti, o be to, jis yra žavingas, linksmas ir labai malonus žmogus.
Pagrindinė diskusijų Dailės mokykloje ašis buvo Redas Diržys, jis atliko milžinišką darbą telkdamas atvykėlius streikininkus su vietiniu jaunimu. Bet ne teorinės diskusijos juos visus suvienijo, o praktiniai veiksmai. Trečiadienio popietė turėjo būti skirta propagandai gaminti. Atvykome ir mudu su senu geru bičiuliu Lloydu Dunnu, tačiau užsiėmimams turėję vadovauti anarchistai kažkur išgaravo. Tuomet aš ištraukiau R.Diržį iš kabineto ir diskutavome, kaip sukontroliuoti demonstracijos šūkių sąrašą. Galų gale apsisprendėme, kad visi užrašai turėtų būti ispanų kalba. Mano pasiūlytas šūkis buvo: „Skrisk su LSD!“
Ispaniški transparantai buvo naudojami tiek demonstracijoje, tiek kitos dienos monstracijoje. Abiem atvejais kokių 50 meno streikininkų grupė žygiavo per Alytų, mušė būgnus ir dainavo lietuviškai. Demonstracija sustojo Rotušės aikštėje, kur buvo sakomos politinės kalbos, estiškai dainavo Reiu Tüür. Monstracijos metu streikininkai dalijo praeiviams meno streiko balionus, Rotušės aikštėje sustoję streikininkai žaidė žaidimą „Jurgeli meistreli” (angl. versija „Simon Says”), kuriam vadovavo Charlie Citronas. Demonstracija ir monstracija suorganizuotos padieniui tomis pačiomis valandomis, o (de)monstrantai buvo apsirengę specialiai meno streikui Stephanie Benzaquen ir Rotem Balvos sukurtais drabužiais, kuriuos pasiuvo vietinės siuvėjos.
Nusistovėjusį vietos vaizdą sutrikdė gatvės tapytojų Nathano Crotherso ir R.Tüür atlikti neįprasto dydžio darbai.
Po ketvirtadienio demonstracijos vietiniame vandens beveik nebeturinčiame tvenkinėlyje (Dailidėje - vert. past.) streikininkai aptiko neoficialiems plaukiojimams naudojamą valtelę. Martinas Zetas ir Stefanas Bohnenbergeris užėmė vadovaujamas pozicijas šiuose vandeninės prigimties veiksmuose. Po penktadieninės monstracijos džeržgiančių garsų orkestras susibūrė ant Dailės mokyklos laiptų ir grojo improvizuotą muziką. Dar vėliau ant apgriuvusio kino teatro sienos buvo rodomi agitaciniai filmai.
Šeštadienio rytą buvo žaidžiamas trišalis futbolas, Mantas Kazakevičius demonstravo, kaip veikia Wilhelmo Reicho orgono patranka, o Kurtas Ryslavy surengė vyno ragavimo popietę, kuri logiškai baigėsi pribaigiančiu vakarėliu viešbutyje. Taip mes galime dar kartą sau priminti, kad jeigu norime „griauti rimtąją“ kultūrą iš esmės, tai turime daryti besišypsančiu veidu ir dainuojančia širdimi.
Stewart’as Home’as
* * *
Stewartas Home’as (g. 1962) - britų menininkas ir kontrmenininkas, filmų kūrėjas ir rašytojas, subkultūros pamfletistas ir neoficialiojo meno istorikas, aktyvistas ir kontroversinė asmenybė. Lietuvoje jis aktyviai įsitraukė į Alytaus meno streiko bienalės veiksmus. Dzūkijos sostinėje lankosi antrą kartą, praėjusią vasarą čia rinko medžiagą knygai apie Škotijoje nužudytą alytiškę Jolantą Blėdaitę.
