„Psilikono teatras“ žymus tuo, kad jo misija – meninio silikono implantais gydyti liūdesio raukšlių išvagotus tautiečių tarpuakius. Ir šią misija jis garbingai vykdo jau penkerius metus.
Tokio garbingo jubiliejaus proga balandžio 23 d. 19 val. Menų spaustuvėje bus parodytas silikoninių lėlių ir gyvos muzikos performansas „Stumbras ant taburetės“. Šiuo spektakliu „Psilikono teatras“ 2007 m. lapkričio mėnesį pirmą kartą prisistatė Menų spaustuvės publikai, o dabar žymi savo, solidžios vaikystės amžiaus sulaukusio teatro, sukaktį.
„Psilikono teatro“ įkūrėja, dailininkė-grafikė iš Kauno Auksė Petrulienė sako, jog šia svarbia proga žiūrovams bus pateikta staigmena – prieš spektaklį visi norintys galės pažaisti neįprastą žaidimą, kuris remiasi spektaklio fabula. O spektaklis byloja apie tikrais faktais paramstytą istoriją, 2007 m. sausio 28 d. nutikusią Kėdainių girininkijoje, Lepšių miške. Čia medžioklės metu Norvegijos pilietis N.K.E. nušovė stumbro patelę. Kaip tuomet pranešė spauda, „Skrodimas patvirtino, kad pataikyta taikliai - į širdį. Vakar dar nebuvo nuspręsta, kaip bus panaudota 350 kg žvėrienos“.
Žaidimas „Gyvenimo azartas“ – pirminė spektaklio žvalgyba ir pasivaikščiojimas Lepšių mišku, pakeliui kaip grybus renkant „Stumbro“ pasaulio fragmentus ir išbandant silikoninių lėlių lankstumą. Menininkai skelbia, jog „Gyvenimo azartas“ sukurtas taip, kad verstų judėti į priekį visus, kurie trypčioja vietoje, nesiryždami gyventi toliau.
„Stumbras ant taburetės“ – tai spektaklis, telpantis į vieną lagaminą. Čia vaidina miniatiūrinės silikoninės lėlės, kurios kalba citatomis iš nūdienos spaudos, vartoja alkoholį ir mąsto apie savižudybę, gimdo ir žūsta po automobilio ratais. Paklausta, kodėl „Psilikono teatro“ kūriniai dažniausiai remiasi populiariaja spauda, Auksė Petrulienė atsako: „Aktuali publicistika kelia visuomenei virpulį. Žiniasklaida viešina faktus ir įvykius, o menininkai savo kūriniais viešumon kelia viso to priežastis.”
Kūrėja taip pat teigia, kad „Stumbras ant taburetės“ – tai statistinis lietuvis, priėjęs kelio galą, netekęs perspektyvų. „Nusivylimas ir savižudybės, į kuriuos 2007 m. šiuo spektakliu norėjome atkreipti dėmesį, šiandien tapo normaliu ir nieko nestebinančiu reiškiniu. Galvojam, kad svarbu „Stumbrą ant taburetės“ parodyti masinio lipimo ant taburečių metu – dabar daugelis taip balansuoja, o kiti jau ir virvę užsirišę. Miglotose kultūros politikos perspektyvose neinstitucinis „Psilikono teatras“ ir pats atsidūrė „ant taburetės“. Imti ir pasikarti, aišku, būtų labai lietuviška. Bet ne! Spektaklyje mes ištraukiame Stumbrą iš kilpos ir verčiame jį judėti pirmyn. Todėl laukiame spektaklyje visų, kurie nori papildyti optimizmo atsargas.“
