Mindaugių kaime (Joniškio rajonas) gyvenanti menininkė Dalia Sutkuvienė nebijo avantiūrų. Pernai devyniems mėnesiams su vyru vyko į Ispaniją, ten sėkmingai prekiavo savo tapybos darbais ir jokios krizės šioje šalyje nematė. Namuose pusmetį pailsėjusi ši nerami siela jau mina Londono gatves, juokaudama, kad nuo ten ir reikėjo pradėti, juk šis miestas – lietuvių rojus.
Spontaniškas sprendimas
„Būna žmonių, kurie visą gyvenimą iš rajono neišvažiuoja. Yra internetas, gali virtualiai keliauti, bet savo akimis pamatyti – visai kas kita. Mane veda svetur noras pažinti – su kvapais, su vėjo dvelksmu,“ – romantiškai nusiteikusi 49-erių metų menininkė Dalia Sutkuvienė.
Su vyru Algirdu ir draugais ji aplankė ne vieną egzotišką šalį: Tailandą, Turkiją, Graikiją, Maroką, Kubą...
Bet daugiau kaip prieš metus pora ryžosi ilgesnei išvykai. Supakavę daiktus, įsigiję namelį ant ratų Sutkai devyniems mėnesiams išdardėjo į pietus. Ne poilsiui, – kad patirtų kitokį gyvenimą, kad savo paveikslais užkariautų ispanų širdis.
„Išvykstant labiausiai įstrigo pažįstamų frazė: „Grįši pinigais „apšalusi“,– juokiasi Dalia.
Apie viską – nuo pradžių
Pasiruošti kelionei prireikė poros mėnesių. Pirmiausia – supaprastinti verslą (Dalia ir Algirdas Mindaugių kaime turi parduotuvę), kad viską būtų galima tvarkyti internetu, paruošti namą žiemai: išdalinti kambarines gėles, stiklainius konservuotų rudens gėrybių, šildymo sistemoje vandenį pakeisti nešąlančiu skysčiu.
Įsigyto namelio ant ratų dušo kabiną ir tualetą šeimininkai prikrovė drobių ir dažų, nes nusprendė maudytis automoblių stovėjimo aikštelėse, o pasiekę šiltus kraštus – jūroje.
Konkretaus galutinio kelionės taško šeima nepasirinko, tik aiškią kryptį – į Ispaniją, kur jau buvo viešėję. Patiko vietinių žmonių gyvenimas tarsi amžinu atostogų ritmu.
Sugedęs automobilis privertė grįžti
Bet nuriedėjus ne vieną šimtą kilometrų Prancūzijoje sugedo mašina.
„Turėjome grįžti namo, nes vietinės kainos didelės: pusės sumos mums užteko automobilį parvežti, suremontuoti ir grįžti į tą patį servisą, kurio darbuotojai geranoriškai leido palikti jų aikštelėje namuką ant ratų. Už tai atvežėme jiems lietuvišką šakotį,“ – apie netikėtus kelionės posūkius pasakoja D. Sutkuvienė.
Pirmas išbandymas turguje
Sustoję pajūryje netoli Malagos keliauninkai rado kempingą. Netrukus šioje vietoje išsinuomojo namą ant kalno su gražiu vaizdu į jūrą, – kaip romantiniuose filmuose, juokiasi tautodailininkė, – ir pasiliko ilgesniam laikui.
„Sėdi rytą terasoje basas, vilkėdamas pižama, geri kavą, žvelgi į jūrą ir lauki saulės patekant. Sausio mėnesį... O vietiniai teigė, kad tai – šalčiausia žiema per 80 metų,“ – mena Dalia Sutkuvienė.
Ar įmanoma ispanams parduoti Mindaugiuose tapytus paveikslus, menininkė pasitikrino vietos miestelio turguje.
Moteris atvirauja pirmą kartą prekiavusi nelegaliai. Už vietą susimokėjo, bet dar neturėjo patento, licencijos, kitų reikalingų leidimų.
Tą pačią dieną autorė įsitikino, kad perspektyva yra.
„Mano mergaitės jiems tiko...“ – apie savo pieštus moterų portretus ir vizijas sako Dalia. Tik reikėjo sukurti kiekvieno paveikslo priešistorę, nes ispanai mėgsta istorijas.
Kalbūs vietiniai pirkėjai pasiteiraudavo, iš kur moteris atvyko. Išgirdęs Lietuvos vardą dažnas paminėdavo Arvydą Sabonį.
Leidimai ir mokesčiai
Po sėkmingos prekybos šeima išsiaiškino, kur vyksta mugės, festivaliai.
Į juos patekti paprasta nebuvo. Kad gautum leidimą, Daliai teko daug durų varstyti. Vaikščiodami biurokratų koridoriais lietuviai ir kalbos pramoko.
„Menininko licenciją bei kitus su paveikslų pardavimu susijusius dokumentus ėmiau vyro vardu. Jis mūsų šeimoje buvo dirbantis asmuo. Kainos nemenkos, kas mėnesį mokėjome 230 eurų sveikatos draudimo (Lietuvoje – 90 litų). Patentas atsiėjo apie 250 eurų vasaros sezono prekiavimui pajūrio promenadoje, fiksuotoje vietoje, kurią galėjome pasirinkti, 60 eurų už draudimą prekyvietėje visam sezonui,“ – finansinius reikalus dėsto tautodailininkė.
Papildomai pagal registracijos vietą (vyras buvo prisiregistravęs gyventi ilgiau kaip pusę metų) antikvariato, ekologiško maisto, vyno, meno dirbinių mugėse, vykstančiose porą kartų per mėnesį, ji galėjo dalyvauti nemokamai.
Kituose miestuose ir miesteliuose už dalyvavimą fiestose reikėdavo sumokėti nuo simbolinių 5 iki 120 eurų.
Rimta atranka
O štai į kurortinio Marbelos miesto privatų turgų atranka prekybai vyko, anot Dalios, kaip į kokį intelektualų pobūvį. Reikėjo pateikti darbų kopijas, savo gyvenimo aprašymą.
D. Sutkuvienė su menininkais iš Anglijos, Ispanijos, Vokietijos, Suomijos bei kitų šalių buvo atrinkta ir į tarptautinį renginį „Nerja arts festival 2012“. Ten užmezgė naudingų kontaktų, neliko nepastebėti jos paveikslai.
Dalia apgailestauja, kad festivalis, sulaukiantis daug dėmesio iš žiniasklaidos, tąkart nuskambėjo nelabai vykusiai. Surengtame ugnies šou apdegė moteris.
Fiestos išdžiūvusių upių vagose
„Švenčia ispanai nuolat. Vasarą upių vagos išdžiūsta, tad jose kelia fiestas su fejerverkais. O futbolo varžybos panašios į naujųjų sutiktuves – vieni saliutai, – juokiasi lietuvė ir priduria: – bet girtų šlitinėjančių vietinių nematėme. Tik girdėjome besikeikiančius naujuosius rusus.“
Ispanai jaučia didžiulę pagarbą suaugusiems, tėvams, seneliams. Lietuvių matytas vaizdas pajūryje Joninių naktį kėlė susižavėjimą: dega laužas, vidury rato prie jo sėdi ir šildosi senelis, o aplink šėlioja anūkai, proanūkiai.
Dienomis irgi taip pat: po skėčiu snaudžia močiutė ar senelis, o visa giminė – aplink sukasi.
Ispanijoje krizės nepastebėjo
Mindaugių kaimo verslininkė, tautodailininkė Dalia Sutkuvienė teigia Ispanijoje per devynis mėnesius krizės nepastebėjusi. Tik vienas vyno rūsio savininkas pasakojo, esą, ekonominio bumo laiku pirkėjai neklausę kainos dėžėmis vyną imdavę.
Dabar nuolatinis pirkėjas, tebegaunantis tą pačią pensiją iš Anglijos ar Vokietijos, derasi iki paskutinio cento ir perka po butelį.
„Jų pašalpos, minimali alga eurais tokios, kaip mūsiškės litais, o benzino litras tik 1,3 euro kainuoja,“ – lygina pašnekovė.
Paveikslus Dalia Sutkuvienė Ispanijoje pardavinėjo santykinai tomis pačiomis kainomis, kaip ir Lietuvoje, tik kita valiuta – eurais. Taigi, pasiderėję ispanai sumokėdavo 3,5 karto daugiau. Eilės prie darbų nestovėjo, bet menininkė įsitikino, kad grožio reikia visur ir visada bus žmonių, linkusių už dvasinį peną sumokėti.
Algirdui Sutkui teko susidurti ir su vietos medicina. Gydymas, pasako Dalios, ten nemokamas visai šeimai, jei bent vienas šeimos narys moka sveikatos draudimą.
Užtat aplink Malagą gyvena daug pensinio amžiaus anglų, vokiečių, besinaudojančių europiniu sveikatos draudimu. Tiesiog atskiri pensininkų miestukai.
Lietuvės apgavystė
Lietuvių iš Mindaugių kaimo atvykusi šeima Malagoje beveik nesutiko. O po vieno įvykio Dalia ir Algirdas su tautiečiais bendrauti visai nebenorėjo, tik internete paskaitydavo straipsnius apie jų sėkmes ar išsišokimus.
Po ilgų pasivažinėjimų kalnuose sugedus automobilio varikliui pora pažįstamos tautietės pasiklausė, ar galima palikti mašiną ant kelio, ar reikia kažkur pristatyti, o gal galima parduoti, iškeisti primokant.
Ši pasakė, kad automobilį mielai nupirksiąs jos sutuoktinis ispanas. Rytą jis atsiųs tralą, tik nepamirškite vairuotojui paduoti automobilio dokumentų, perspėjo lietuvė.
Kaip tarėsi, taip padarė. Vairuotojas jiems perdavė geltoną popieriuką – simbolišką dokumentą, kuriame nenurodyta konkreti pirkimo–pardavimo suma.
Po kelių dienų „geradarė“ moteris paskambino ir pasiūlė 150 eurų, nors vien degalų šeimininkai buvo įpylę už 115 eurų. „Iš netikėtumo beliko atsisėsti ten, kur stoviu,“ – sako Dalia.
Visam laikui išvykti neplanuoja
Devyni mėnesiai Ispanijoje neprailgo.
„Londone lyja, nesinori net eiti balandžių lesinti. Šiandien – šv. Patriko diena, Temzėje vanduo žalias... Taip, Londonas – antras pagal dydį Lietuvos miestas (pagal emigravusių lietuvių skaičių). Gal nuo čia reikėjo pradėti?“ – šelmiškai dabar jau laiške iš Anglijos klausia Dalia Sutkuvienė.
Į šį miestą pora išvažiavo kovą, jau spėjusi pailsėti po varginančio grįžimo automobiliu iš Ispanijos.
Dalia visam laikui išvykti neplanuoja niekur. Grįš į savo Mindaugius. Šeima Mindaugių kaime turi maisto prekių parduotuvę.
Tai – patikimas verslas, nes žmonės niekada nenustos valgyti, gerti, kad ir mažesniais kąsniais bei gurkšniais, sako tautodailininkė ir verslininkė.
O kol kas pabandys paveikslus parduoti anglams. Keletą jau ir pardavė. Kainos – 130–150 svarų. Lietuvoje gautų tiek pat litais, nes daugelio pirkėjų piniginės plonos.
Geriausio paveikslo dar nenutapė
Į meną Dalia pasuko mamos ir giminių paskatinta. Stepo Žuko taikomosios dailės technikume įgijo dailininkės apipavidalintojos specialybę, vėliau tęsė išlyginamąsias studijas Kauno kolegijos Justino Venožinskio menų fakultete.
Prieš gerą ketvirtį amžiaus, pasakoja dailininkė, per savaitę „pritepliodavusi“ priekabą paveikslėlių ir sukdavusi per Lietuvą, vežiodama juos po parduotuves: per Šakius, Jurbarką, Tauragę, Kelmę, Šiaulius, Joniškį, Pasvalį, Biržus, Rokiškį, Zarasus, Uteną, Jonavą, Kauną. Jau tada keliautojos siela nerimo.
„Buvo smagu kartą Joniškio 3 vidurinėje mokykloje (dabar Mato Slančiausko progimnazija – aut. past.) prie direktoriaus kabineto durų pamatyti kabantį savo paveiksliuką – suvalkietiškais motyvais tapytą sodybą,“ – nostalgiškai pastebi D. Sutkuvienė.
Darbų nei surengtų parodų ji niekada neskaičiavo, nors pirmųjų pasirodymų viešumoje afišas susirinko.
Neseniai su dar trimis kolegėmis ji surengė moterų darbų parodą Joniškyje.
„Galvoju, kad dar nenutapiau „pačio pačiausio“ paveikslo, bet beveik žinau, kaip jis atrodys,“ – mįslingai užsimena Dalia Sutkuvienė.
