Sakėte, kad televizijos nepasigendate, bet televizija greičiausiai yra kitos nuomonės. Jau kovo mėnesį „Lietuvos ryto“ televizijoje pradėsite vesti naują laidą. Kaip tai atsitiko?
Taip ir atsitiko. Vedžiau laidą „Skanus pokalbis“ , buvo gana įdomu, nes pati šią laidą rengiau. Organizavau ją taip, kaip įsivaizdavau, kaip norėjau. Kai mane kviečia į televiziją ir klausia, kokios laidos noriu, o mano nuomonė įdomi laidos prodiuseriams, tuomet aš – nieko prieš. Tai viena priežasčių, dėl ko sutikau vesti naują laidą per „Lietuvos rytą“. Pati televizija nėra blogis: ši blogiu tampa, kai į ją sukrauname, kas pakliūna, bet kaip ir bet ką. Pastaruoju metu daug kas televizijoje man nepatinka. Esu reikli žiūrovė. Štai kad ir vakar su didžiuliu malonumu pasižiūrėjau Amerikos televizijos pokalbių laidą „Inside the Actors studio.“ Stebėjau, kaip laidos vedėjas kalbino aktorių Thomą Cruise’ą ir žavėjausi jo ir redaktorių darbu, nes buvo matyti, kad namų darbai atlikti taip, kad nėra prie ko prikibti. Tokia televizija man patinka.
Kai vesdavote „Nomedos“ laidą, atrodo, kad jausdavotės lyg žuvis vandenyje. Iš ko mokėtės šio meno?
Mano pradžia televizijoje buvo gana juokinga. Kai atėjau, visiškai nesuvokiau, kas yra laidos vedėjos darbas. Vėliau tiesiog stebėjau kitus, kai ko išmokau, šį tą atmečiau. Beje, keletą sėkmingo pokalbių laidos vedėjo darbo paslapčių, kurias man perdavė pirmasis prodiuseris, įsidėmėjau visam gyvenimui. Bet tikrai nemanau, jog esu grynuolė, be galo talentinga vedėja, viską žinanti ir daranti natūraliai. Prisimenu, kad iš pradžių man gana sunkiai sekėsi. Vienu metu maniau, kad nieko nebus, bet vėliau pamažėle įsivažiavau.
Esate savikritiška?
Visada tokia buvau ir tebesu. Niekas manęs nesukritikuos labiau nei aš pati. Todėl joks internetas man nėra baugus. Nė karto nėra buvę, kad žiūrėčiau į save ekrane ir mėgaučiausi. Traukiuosi nuo savo atvaizdo lyg varlė, ant kurios piltų actą. Vis atrodo, kad ne taip kalbu, ne taip elgiuosi, per daug maivausi... Retai sau pasakau, kad viskas buvo pusė bėdos.
Na, bet tada „Nomedos“ laida buvo garsi tiek dėl reitingų, tiek dėl pačios vedėjos. Buvote visos tautos numylėtinė.
Nežinau, kodėl taip buvo. Galiu tik pasidžiaugti, kad žmonių meilę tebejaučiu iki šiol. Ir dabar mane kalbina ir mielai bendrauja. Tai didžiulė dovana. Manau, kad vesdama „ Nomedos“ laidą užsidirbau ne tik priklausantį atlygį, bet dar gavau su kaupu – tryliktąjį atlyginimą. Tą suvokiau ir įvertinau rengdama laidą „Skanus pokalbis“, kai pabandžiau į ją pakviesti garsių ir visoje Lietuvoje žinomų žmonių. Nė vienas jų nėra pasakęs: „Ne, šitoje laidoje aš nedalyvausiu.“ Jei kuris negalėjo dalyvauti, tai dėl rimtų priežasčių, o ne dėl to, kad nenorėjo.
Ar sunkiai atsisveikinate su savo laidomis? Ar tiesa, jog televizija ilgai joje dirbantiems neretai tampa priklausomybe?
Tik su žmonėmis sunkiai atsisveikinu, o su kitkuo – gana lengvai. Su darbais, su savo kurtais meno kūriniais, su vieta, kurioje gyvenu, išsiskiriu be jokio ypatingo gailesčio. Apskritai, nesižvalgau į praeitį. Gyvenu čia ir dabar. Šiuo atžvilgiu esu tikra budistė, nors niekada sąmoningai savęs neverčiau taip mąstyti. Visai neseniai apie tai diskutavome su drauge, aš jai pasakiau, kad vaikystę galėčiau prisiminti su didžiulėmis nuoskaudomis, o prisimenu tik gražiai. Viskas, kas buvo praeityje, šviesu ir gražu. Na, o dėl priklausomybės... Jaučiu priklausomybę nuo tų žmonių, kurie man brangūs, artimi, kuriuos myliu. Kai tenka atsisveikinti, kai juos prarandu, visada skauda. Su televizija – kur kas paprasčiau. Na, nebent televizija taptų vienintele erdve, kurioje galėčiau išsisakyti, tuomet gal būtų sunkiau su ja išsiskirti. Bet kol kas taip nėra: dėmesio man pakanka. O jei pritrūksta, jį pasiimu pati. Draugės kartais mane net per dantį patraukia, sako: „Tu labiau mėgsti pasakoti nei klausyti kitų“. Tenka pripažinti, kad turiu šitą problemėlę...
Kokia bus naujoji laidą – ta, kurią netrukus vesite?
Dar mąstome, sukame galvas, dar ne viskas nuspręsta. Aš juk laidų vedėja, kuri kišasi visur. Nežinau, ar sėkmingai tą darau, bet kitaip neįsivaizduoju šito darbo. Laida vadinsis „Kitomis akimis“. Bandysime kalbinti žinomus žmones kitu kampu. O tai reiškia, kad kartu su pašnekovais man teks pasistengti atskleisti tas jų savybes, kurios mažai matomas ir žinomos. Aptarsime dalykus, apie kuriuos spauda dar nerašė. Paprastai tam tikri stereotipai apie žinomus žmones susiformuoja gana greitai – visi žinome, kas jie, bet nežinome, kokie jie.
Ar dailininkės keramikės darbas, kai intensyviai kuriate laidas, nebūna nustumtas į šoną?
Net kai laida buvo rodoma penkis kartus per savaitę, kasmet surengdavau po vieną parodą... Kaip suspėdavau, dabar pati nebežinau. Na, buvau jauna, bet... Du vaikai, kuriems po trejetą metų, ir dar trylikametis paauglys. Gyvenimas kažkur miške ir dar „Išsipildymo akcija“, kurioje dalyvavau labai atsakingai, ir kiekvieną savaitę (kartais net du kartus per savaitę) važiuodavau į vaikų globos namus... Mano para tuo metu nebesutilpo į jokius rėmus, bet viską padarydavau ir visur spėdavau. Aišku, po kurio laiko gavau skaudžią pamoką: pradėjau sirgti visomis ligomis, kokių tik yra. Logiška: jeigu save pamiršti, apie tai primena kūnas.
Ar nemanėte, kad nuolatinis bėgimas padarė meškos paslaugą ir tarpasmeniniams santykiams šeimoje?
Šito reikėjo paklausti anuo laiku, bet taip nemanau. Kiek prisimenu, namuose man visada sakydavo atvirkščiai: „Tu nė kiek nepasikeitei.“ Gal daugiau nuvargdavau, bet darbo problemomis namiškių stengdavausi neapkrauti. Jas pasilaikydavau sau. Vaikų globos namų problemos, aišku, parkeliaudavo kartu su manimi. Būdavo, guluosi dvyliktą nakties, antrą jau prabundu, nes prieš akis tie vaikai. Tokie dalykai negalėjo nejaudinti, bet manau, kad santykių su artimaisiais jie nepakeitė. Kiek tik galėjau, tiek savo namiškiams skyriau dėmesio, dabar gal net mažiau skiriu nei tuo laiku. Užtat pasiginčijame dabar kur kas daugiau nei tada, kai vaikai buvo maži. Nemėgstu bartis, visada liūdna, kai esu priversta tai daryti, bet negaliu pražiopsoti savo vaikų ir padovanoti jų kompiuteriui. Štai dėl ko pastaruoju metu kaunamės.
Nomeda, atrodo, esate šurmulio žmogus. Ar turite laiko pabūti viena?
Mažai. Norėčiau daugiau. Bičiulės juokiasi: „Jei labai norėtum, rastum.“ Turbūt jos teisios, juk iš šalies kito gyvenimas geriau matyti. Esu jau tokio amžiaus, kai suprantu, kad daug ką matau ir vertinu ne visai taip, kaip yra iš tikrųjų. Galiu save paguosti nebent tuo, kad tai ne mano vienos problema. Esu beveik tikra, kad kai žmonės rašo autobiografijas, su realybe tie kūriniai beveik neturi nieko bendra. Man ką tik suėjo 48-eri, metai jau leidžia į save pažiūrėti šiek tiek ironiškai: pati matau, kad viena norėčiau daryti, o iš tiesų veikiu ką kitą. Esu iš tų vištelių, įpratusių tupėti būryje. Kai susigriebiu, kad tupykloje esu viena, pradedu nerimauti.
Nors iš tiesų vienatvės pasiilgstu. Kol turėjau savo Panevėžį, kur viena lipdžiau skulptūras, jaučiausi pakylėta. Tai buvo tikra dvasinė kelionė. Tačiau visi supranta, kad šiais laikais iš kūrybinio darbo išgyventi nėra paprasta. Šeimos vien menu nepamaitinsi. Bet viliuosi, kad vieną dieną pavyks rasti laiko ir užbaigti dar vieną knygą. Vėl pradėjau rašyti vaikams. Nors iki tol turėjau labai daug abejonių dėl savo literatūrinių gebėjimų, paskutinė knyga „Lėlė“ mane labai padrąsino. Susilaukiau tiek teigiamų įvertimų ir pagyrimų, kiek tikrai nesitikėjau. Dabar sakau, kad po tokių įvertinimų net baisu rašyti kitą knygą. O jei nuvilsiu skaitytojus?
Žinoma vaikų rašytoja Violeta Palčinskaitė sako, jog vaikų rašytojas savo siela visada yra vaikas.
Mano tėvas, Rimantas Marčėnas, istorikas, bet vis bando plunksną, yra pasakęs panašų komplimentą: „Niekaip nesuprantu, kaip tau tai pavyko, bet man skaitant atrodė, kad knygoje kalba vaikas.“ Tai jo vertinimas, bet manau, kad man visai nesunku buvo „pamesti“ 40 metų ir sugrįžti į vaikystę. Beje, ji niekur nedingo, tebėra čia ir dabar. Tiesiog smagu į tą kailį dar kartą įlįsti...
Vasario 10 dieną buvo jūsų gimtadienis. Šventėte?
O kaipgi... Visada švenčiu. Tik šį kartą švenčiau vasario devintąją. Prieš tai kažkas mane perspėjo, kad švęsti gimtadienio anksčiau nevalia. Blogas ženklas. Bet visus nuraminau, kad sulauksime ir dešimtos dienos. Taip ir buvo. Bešvęsdami sulaukėme tikrojo gimtadienio su visa šviesa ir saule. Apskritai, švęsti gimtadienius moku ir mėgstu. Ir šįkart prisiruošiau visokių vaišių, o žmonių buvo tiek, kad mano dideliuose namuose vos tilpo. Gimtadienis man – šventė. Nesu iš tų moterų, kurios bijo savo metų. Ir mirties nebijau. Tik kaip Woody Allenas sako, nenorėčiau būti tuo laiku ir toje vietoje, kai tai atsitiks. O jei rimtai, manau, kad mano gyvenime jau daug kas realizuota, gana prasmingai nugyventa, tai ko bebijoti. Senatvė gąsdina tik savo negalia, baisiai bijau apsunkinti kitų žmonių gyvenimą. Na, bet kol kas gyvenu, švenčiu gimtadienius, nes man patinka gyvenimas ir gyventi patinka. Buvo ir sunkesnių periodų, bet liūdėti sau niekada neleidau. Iš visų sudėtingų situacijų bandau kaip įmanoma greičiau ropštis. Be to turiu daugybę draugių, turiu sesę – jei kas, visos kaip mat čia, supuola nė nekviestos.
Negąsdina greitai bėgantys metai? Juk televizija kaip niekas kitas garbina tik jaunystę.
Veidrodyje pati matau savo metus ir neslepiu jų. Aišku, kartais susirūpinu ir pasakau sau: „Viskas, privalau pagaliau nusipirkti kokį nors kremą...“ Bet nesijaudinu, jog metai bėga. Man ir vyresni žmonės gražūs. O ypač tie, kurių akyse išmintis. Visada sakiau, kad gražiausias moters makiažas – išmintis, patirtis, taurumas ir moteriškumas. Pati esu mačiusi moterų, kurių veidai lyg suvytusios kriaušės, bet moteriškumas niekur nedingęs. Aišku, gal ir galėčiau jaudintis dėl savo išvaizdos jau vien dėl to, kad šalia manęs televizijoje iš tiesų labai daug jaunų, bet visą laiką sakiau, jog į televiziją einu ne dėl išvaizdos, o kad kažką joje nuveikčiau. Kad moterys kuo toliau, tuo labiau patiria spaudimą būti ir protingos ir gražios, jokia naujiena, bet šiam spaudimui nepasiduodu. Be to, manau, kad esu graži, nepaisant to, kad matau savo metus. Jaunesnės nevaidinsiu ir kasyčių nepradėsiu pintis. Kartą kažkas mane patraukė per dantį: „Jūs rengiatės kaip jauna.“ Taip, rengiuosi jaunatviškai, bet ne infantiliai. Nereikėtų painioti infantilumo ir chuliganiškos išvaizdos. Manau, kad esu chuliganė. Man patinka provokuoti ir normalu, kai moteris leidžia sau šiek tiek pakvailioti. Tik nenormalu, kai pradeda stengtis tapti mergaite, mažvaike... O žmonės dažnai tą painioja. Pastebėjau, jei moteriai per 60 ir ji drąsi, tai tampa iššūkiu visiems. Aplinka su tuo nesutvarko. Visgi tai ne moters, o aplinkos problema – pastaroji nesugeba normaliai reaguoti.
Užsiminėte, kad gimtadienį šventėte naujame bute. Ar visam laikui palikote savo namus užmiestyje?
Tik laikinai. Palikau, nes labai pavargau važinėti ir vaikams būti mokykliniu autobusu. Užtai dabar labai gerai čia jaučiuosi. Man patinka miško namai, bet geri ir šitie, nes labai gražūs. Butas pačiame senamiestyje, beveik sujungtas su universiteto patalpomis. Taigi, ne kaip į tremtį krausčiausi. Jei reikėtų keltis į kokį daugiaaukštį, daugiabutį, be abejo, būtų kitaip. Manau, nebegalėčiau tokiame bute gyventi – atpratau per tiek metų. Užtai čia iš karto pasijutau lyg katinas savoje vietoje.
Prieš keletą metų visa spauda rašė apie jūsų šeimos krizę. Tik nieko nekomentavote.
Ir toliau nešneku ir nekomentuoju, nes tai susiję ne tik su manimi. Nenorėčiau skaudinti nė vieno gyvo žmogaus šiame pasaulyje, o labiausiai artimų žmonių. Krizės ištinka beveik visus. Niekada nevaidinau, kad jų mano gyvenime nėra. Visko buvo, bet iš visų krizių lipau kaip galėdama greičiau. Pati suprantu, kad kai kurių dalykų neįmanoma peršokti, kaip paauglystės nė vienas nesame peršokę. Tik vieniems ji lengvesnė, kitiems sunkesnė. Kaip kam duota... Jei jau buvo lemta atsidurti šiame gyvenime, tai turime pereiti visokius gyvenimo etapus.
Spaudoje buvo rašoma ir apie tai, jog Nomeda turi naują širdies draugą.
Maža, ką rašė. Kita vertus, niekada nebuvau nei viena, nei vieniša. Svarbiausia, kad niekam nejaučiu pykčio dėl skaudžių praeities išgyvenimų. O su savo empatija, manau, greitai pradėsiu visų nuskriaustųjų gailėtis. Turiu tokią problemą – taip įsijaučiu į kitų gyvenimą, kad pamirštu savąjį. Iš tiesų, ko man dar reikėtų išmokti, tai išgirsti pačiai save: suvokti, ko dar noriu iš gyvenimo, kaip man patiktų gyventi. Vis dėlto sulaukus tokio amžiaus jau būtų padoru elgtis brandžiau. Bet tai, matyt, kažkokia duotybė, gal iš vaikystės patirčių, kurią galbūt sunku pakeisti.
