– Ar galėtumėte apibūdinti fotomeną, videomeną keliais sakiniais?
– Šiuolaikiniame videomene naudojamos skaitmeninės, aparatinės ir taikomosios programinės įrangos judantiems vaizdams kurti. Naujosios priemonės leidžia, nepaisant gramatikos, bet ją perkonstruojant efektyviai papasakoti subjektyvią savo istoriją. Nors videomeną siūlau apibrėžti kaip asmens tapatumo bei savojo požiūrio į pasaulį individualią raišką, tačiau aktualus lieka ir estetinis, ir konceptualinis pagrindas. Panašiai, kaip ir videomeną, taip aš suvokiu ir fotografiją, nors ji daug objektyviau fiksuoja autentišką akimirką. Beje, šiuolaikiniai medijų menai turi labai įvairias kryptis. Teorijose grindžiami postkino, postfotografijos terminai. Šia kryptimi darbuojasi ir šiaulietis fotografas Algirdas Musneckis. Dabar jis jau nebefotografuoja, bet surenka nereikalingus, svetimus, autorystę praradusius kadrus ir juos demonstruoja paženklinęs savo pavarde. Tai radikalus, partizaninis postfotografijos gestas. Panašiai menininkai elgiasi ir postkine: šimtus skirtingų kino fragmentų montuoja į naują naratyvą.
– Kas yra menas, jo galia ir prasmė?
– Menas žymi asmeninę, autentišką patirtį, jautrų kūrėjo prisilietimą prie aplinkos. Šis prisilietimas tiek pat teisingas, kiek ir klaidingas. Juk fotografijomis galiu teigti, kad grybai auga kiekvieno mūsų galvose, o naktimis pavirstame vaiduokliais arba ateiviais. Visa tai yra kaip tiesa (nors tikrosios tiesos nėra). Visu šiuo kliedesiu galima patikėti kaip autoriaus autentiška fikcija ir vizija. Meninis sprendimas nereikalauja jokio mokslinio pagrindimo ir mokslininkų teismo. Kūryboje yra ir kitas kelias. Aš juo žengiu tyrinėdamas medijas. Kurdamas tiriu fotoaparatą, skenerį, mobilųjį telefoną, kompiuterines programas. Tirdamas konstruoju savosios kalbos metodus leidžiančiais tinkamai išreikšti idėją. Yra ir kitoks menas. Tiesa, jis man kiek svetimas. Tai atraktyvi kūryba. Ji nesiekia bet kokia kaina tapti amžiais vertinga. Manau, panašiai elgiasi ir New York’e gyvenantis lietuvis Žilvinas Kempinas. Jo kūriniai man atrodo kaip pramoga, atrakcija arba nuotykis. Formos konstruojamos iš veidrodžių, vėjyje besiblaškančių kino juostų ir panašiai. Tai gražus menas, kuriam aš neprieštarauju. T. y. aš pritariu ir tokio meno buvimui bei vartojimui. Jo reikia, nes per skoningą atrakciją galima bent trumpam išsprūsti iš rutiniškos tikrovės, patirti estetinį pasigėrėjimą. Man labai įdomus menas, kuris verčia susimąstyti apie socialines problemas. Toks menas gali būti svarbus ir galingas politinis ginklas. Tačiau jis Lietuvoje beveik nesuprantamas, o jo galia tinkamai neišnaudojama.
– Pavyzdžiui...
– Socialiai politiško meno gausu XX a. istorijoje. Toks yra gėjų, lesbiečių, feminisčių, AIDS ir panašus menas. Šiandien statistinis lietuvis nesupranta ir nežino, kokia yra homoseksualų parado idėja. Jam trūksta ne tik žinių, bet ir noro pasigilinti. Dažnam sąvoka „gėjų paradas“ suprantamas kaip besaikė tos pačios lyties asmenų orgija arba legalizuotas exhibicionizmas. Tačiau JAV homoseksualai pirmą kartą į gatves išėjo konstruktyviai ir objektyviai reikšdami savo teisę būti visaverčiais visuomenės nariais. Jų gretas papildė neįgalieji, vienišos motinos ir skurdžiai. Sudarytos kritinės masės kalba buvo politiškai ir korektiškai artikuliuota. Ji atkreipė visų visuomenės sluoksnių dėmesį ir valdžią skatino konkretiems sprendimams. Viena iš pasirinktų galingų priemonių, leidusių tinkamai korektiškai artikuliuoti idėją ir ją plėtoti, buvo meno kūryba. Apie save neabejingi asmenys ryžosi kalbėti ne tik skanduodami šūkius, bet ir tapydami, fotografuodami, rašydami eiles ir panašiai. O dar anksčiau net moterys savo teisę būti visaverčiais visuomenės dalyviais labai puikiai išreiškė grožinės literatūros kūriniais. Tad moterų balsas tapo ne tik girdimas, bet ir pripažintas. Šiandien Lietuvos homofobams atrodo, kad demokratinėse Vakarų visuomenėse labiausiai pabrėžiama nuogystė kaip vertybė. Dar primityviau manoma, kad homoseksualai savąją orientaciją propaguoja kaip vertybę ir agituoja pakeisti orientaciją kaip seną ir nemadingą kostiumą. Nors mokslas įrodė, kad orientacija nekeičiama, tačiau ir šios, net pasaulio sveikatos organizacijos išvados, lietuviui atrodo kaip prasimanymas. Tad tikrai neverta stebėtis, kodėl Lietuvos paaugliai žudosi dėl plačiai smerkiamos seksualinės orientacijos. Postulatų, kad marginali seksualinė orientacija yra vertybė, aš nepastebėjau nei vyraujančioje meno kūryboje, nei korektiškai artikuliuotose Lietuvos bei vakarų LGBT atstovų kalbose. Gal ši pozicija dar nėra ryški, tačiau aš visada siekiu vadovautis sveiku protu ir prieš teigdamas gerai peržvelgti mokslinius tyrinėjimus. Demokratiškose Vakarų visuomenėse pusnuogis kūnas, kokį regime homoseksualų paraduose, – tai tik sėkmingai įvykusių derybų ženklas. Jei lietuvaičiai tokios triumfo išraiškos bijo, tuomet galiu patikinti, kad iki tol, kol vakarietiška laisvė „apsigyvens“ Lietuvos miestuose ir miesteliuose, dabarties homofobai spės sėkmingai išmirti. Be to, žinant mūsų tautos mentalitetą aš labai abejoju, ar iš vis kada nors panašūs pusnuogiai kūnai žygiuos sostinės gatvėmis. Bet tai jau diskusija, kurią galima būtų tęsti kita tema. Tad aš manau, kad menas gali padėti laisvai diskutuoti apie kūną, mokyti su juo gyventi ir išgyventi. Aš taip pat nekreipiu dėmesio į nuogą kūną. Man jis tėra kūrybos medžiaga. Menininkas negali bijoti kūno ir viso to, kas aplink jo nuogumą yra mąstoma ir apmąstoma. Priešingu atveju jis nebegali būti menininku.
– Tai jis turi galios daugiau, nei manome.
– Man teko dalyvauti homerotikos parodoje Varšuvoje. Ten buvo ir salė skirta lesbiečių menui. Regėjau ypač feministinius, „aštriai“ artikuliuotus, nepatogius ir nemalonius kūrinius. Buvo gausu nuorodų į žmogaus teises. Man atrodo, kad tai buvo ypač stipriai politiškai artikuliuotas menas. Juo buvo siekiama tam tikro rezultato, kuris įsigalėtų net už menininkų bendruomenės ribų. Šiandien, kai Lietuvoje badoma kalbėti apie homoseksualų teises, aš vis tik pastebiu neartikuliuotą klyksmą vis labiau nusileidžiančio link Seimo nario Petro Gražulio lygio. Aš manau, kad nepavykus žodinei diskusijai galima imtis estetinės-meninės diskusijos ir labai daug nuveikti visuomenės labui. Nors Lietuvoje menas vis dar tebėra sienų puošyba, tačiau plačiajame pasaulyje jis senai jau tapo terapija ir netgi politinės visuomenės valios reiškimo priemone.
– Nejaugi?
– Taip. Vis dar Lietuvio estetinę savimonę ženklina prie Palangos tilto perkamas gintarinis paveikslas. Juk ir šiauliečiams vis dar svarbu, kad kūrinys būtų iš tauriųjų metalų ar bent jau porceliano, kad atrodytų prabangiai, o jį nupirkti galėtų labai pigiai. Tai ar tokiu menu gali būti reiškiama kokia nors visuomenei aktuali problema? Toks menas – tai ne tik estetinės impotencijos pardavinėjimas, bet ir visuomenės estetinės impotencijos demonstravimas. Verslininkai, šiuo atveju irgi elgiasi impotentiškai. Jie bando samdyti brangius menotyrininkus, galinčius argumentuotai pasakyti kurį meno kūrinį reikia įsigyti, o kuris nevertas dėmesio. Verslininkai, neturėdami nuomonės ir argumentų, pasikliovę vien tik garsių menotyrininkų žinojimu, atrodo lyg prisivartoję „Viagros“ – puikuojasi savo galia arba galios rezultatu. Tačiau mano patirtis kužda: jei tu pats, žmogeli, kantriai neišugdysi savo estetinio skonio, tuomet net „Viagra“ čia nepadės. Beje, aš taip pat esu sutikęs ir verslininkų, turinčių gana gerai išvystytą estetinį skonį.
– Drąsu...
– Galiu pateikti atvirą klausimą: o ką mūsų galerijos daro? Pavyzdžiui, Lietuvoje garsių menininkų kūriniai išgabenami į Berlyno, Niujorko, Paryžiaus ir kt. galerijas, kuriose nesulaukia jokio dėmesio. Kodėl? Ogi ne retai lietuviškame mene esti penkiasdešimties metų senumo tendencijų. Išvada: Lietuvos meninė „diedovščina“ įdomi tik pačiai „diedovščinai“. O štai menininkėlis, keistuolis, neva prastai kuriantis, išvažiuoja į tą patį Niujorką ir per pusmetį tampa žvaigžde. Tokijo mieste jis sublizga tiek, kad Lietuvoje niekas apie naująją žvaigždę nė puslapiu nenori pranešti kultūrinėje erdvėje. Juk jis buvo tik menininkėlis… Aš pažįstu tokių menininkų, kurie yra gryni pavyzdžiai, atspindintys visą šią situaciją. Valstybinės ir savivaldybių galerijose gausu meninių impotentų. Jie niekuo nesirūpina. Tokių impotentų buvau sukritikuotas. Jie klausė, kodėl parodą atidarau mažoje galerijoje, kurios ekspozicinis plotas atitinka dviejų kambarių butelį? Atsakau. Aš sutikau rengti parodą Trakų gatvės galerijoje todėl, kad savininkai privesti mąstyti ir kantriai bei altruistiškai dirbti. Jie mąsto, kaip ateiti pas meno vartotojus, juos prisijaukinti, formuoti savąją meno rinką. Šiuo atveju net atleistina, jei galerijoje regiu saloninį meną. Taip kantriai dirbant ateis laikas ir elitinės kūrybos kokybei. Aš matau, kaip negailint jėgų prie viso to yra dirbama ir tokiu būdu gydoma mano jau minėta estetinė impotencija. Tačiau apmaudu, kai aplinkui yra daug galerijų lyg funkcionieriškų įmonių, kurios demonstratyviai didžiuojasi savo negalia. Atrodo kad kultūrinės veiklos nevaisingumas yra norma. Galbūt patogu būti impotentu ir tai demonstruoti aplinkiniams, nes dėl tokių pat aplinkinių asmenų juk vienatvės pajauta dingsta. Juk daugiau nei dvidešimt metų esame nepriklausomi… Tad gal jau laikas užmirti sienų puošybą menu? Juk net dabarties menas gali būti dabarties nacionalinė vertybė, reiškianti visuomenės ir net ekonomikos pokyčius. Išsigydžius estetinę impotenciją, o kartu ir visokias fobijas tapsime įdomūs ne tik patys sau. Mus pradės labiau matyti ir tarptautinėje meno rinkoje.
Ramunė Dambrauskaitė
