Ar jauno žmogaus kūryba gali būti įdomi? Juk tai kūryba žmogaus, kuris dar iš esmės nepažįsta gyvenimo... Nėra gyvenimo nei mėtytas, nei vėtytas... Kita vertus, galbūt tai ir yra vertybė? Juk niekas nėra apibrėžęs amžiaus, kuomet tu gali kurti...
Aštuoniolikmetė Ugnė – jauna, talentinga mergina. Jos kūryba yra persmelkta išgyvenimų... Nors merginai tik aštuoniolika ji jau gali nemažai papasakoti... Jos apsakymo personažai verčia susimąstyti apie gyvenimo neteisybę, skaudžią realybę, bet tuo pačiu ir įkvepia optimizmo bei jaunatviško maksimalizmo. Žavu.
- Ugne, papasakok kiek plačiau apie save.
- Nesu kažkuo labai ypatinga... Tiesiog mergina mėgstanti ką nors veikti... Šiemet baigiau Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą, todėl labai džiaugiuosi, kad keturi metai nenuėjo veltui. Buvo visko...Po trijų metų netgi labai norėjau viską mest. Aišku, man niekas nebūtų leidę. Gal ir gerai...
Mokausi vienoje iš Kauno rajono gimnazijų. Šiemet baigsiu vienuoliktą klasę. Mėgstu piešti ir užsiimti kita menine veikla. Labai mėgstu fotografuoti. Kur nors eidama vis akimis fiksuoju kadrus, kuriuos galėčiau įamžinti... Kai neturiu fotoaparato, tada būna apmaudu... Bet jei turiu, tai nepaleidžiu jo iš rankų!
Taip pat mėgstu gaminti papuošalus ir kitus niekučius. Bet tik sau, kai neturiu ką veikti... Daug skaitau, mėgstu kritikuoti (ironiška, nes pati esu pakankamai jautri kritikai). Dauguma žmonių galvoja, kad jei daug rašau, tai daug ir kalbu, bet taip nėra...
Iš tiesų esu labai nekalbi, tačiau sarkastiška. Mano manymu, tai didžiausias mano privalumas bei trūkumas. Tai privalumas tada, kai reikia atsikratyti nepageidaujamų žmonių. Bet trūkumas, kai išties nori susibendrauti, bet pasakai kažką ir tave supranta ne taip... Nedaug žmonių su manim galėtų artimiau susibendraut...
- Nuo kelių metų pradėjai rašyti?
- Visada mėgau rašyti, tik niekada savo minčių nedėliojau į kažką, kas turėtų labai didelę prasmę. Kažką rimčiau regzti pradėjau visai neseniai, maždaug prieš metus. Labiausiai mane įkvepė ir paskatino rašytojo Haruki Murakami kūryba.
Ji tokia prasminga, tokia sava... Mano giminėje rašytojų nėra (tik daug muzikantų). Tikrai neįsivaizduoju, iš kur pas mane tas noras kurti...
- Ką Tau suteikia rašymas?
- Rašymas... Iš tiesų rašau tam, kad atsipalaiduočiau.Tai yra tam tikras atitrūkimas nuo visko, atsiribojimas nuo pasaulio... Kai rašau, nebematau ir nebejaučiu aplinkui nieko kito, įsijaučiu į savo mintis, nesvarbu ką berašyčiau...
- Kada dažniausiai rašai?
- Geriausiai rašosi per nuobodžias pamokas, kai nėra ką veikti. Tada išsiimu sąsiuvinį ir rašau... Atrodo, kad dirbu, nors iš tikrųjų rašau sau. Gal ir blogai, kad per pamokas nesiklausau, visgi kitais metais laukia egzaminai. Dažniausiai rašau, kai mokytoja pasakoja apie ir taip man žinomus dalykus.
Dar geriau kuriasi naktimis. Mane dažnai kankina nemiga, todėl imu tušinuką ir keverzoju savo sąsiuvinį. Neriboju savo noro rašyti. Rašau tada, kada noriu.
- Kas Tave skatina rašyti?
- Kažkas yra pasakęs „Art never comes from happiness“ (liet. „Menas niekada neateina iš laimės“). Gal ir taip... Dažniausiai ateina iš kančios. Negaliu rašyti tada, kai mano gyvenime nieko nevyksta. Tai nebūtinai turi būti kančia ar dar kas nors skaudaus, bet kažkas vistiek turi vykti...
- Beje, rašai tik prozą ar esi neabejinga ir poezijai?
- Niekada nemokėjau kurti eilėraščių, todėl ir nekūriau. Tiesiog nemoku visko sudėlioti. Gal jei pabandyčiau, kas nors ir išeitų, bet kažkodėl netraukia. Eilėraščiai man visada asocijuojasi su liūdesiu, kančia...
Nežinau kodėl, bet taip jau yra. Yra autorių, kurių eilėraščius skaitau, bet tai būna gan retai...
- Ar sieji tolimesnę savo ateitį su rašymu?
- Žinoma, norėčiau išleisti knygą. Bet tikriausiai taip bus negreitai. Man dar reikia gerai ištobulint savo rašymo įgūdžius. Iki knygos man dar toli... Todėl labai stengiuosi. Laukiu pastabų iš įvairių žmonių. Norėčiau, kad man duotų patarimus, pastabas, ką konkrečiai turėčiau taisyti, o ne tiesiog pasakytų „ten ar ten blogai“ ir panašiai.
Norėčiau būti ir žurnaliste, bet tikriausiai tokia netapsiu. Niekad negalėčiau parašyti straipsnio apie tai, kas man yra neįdomu... Jei būtų galimybė rašyti apie tai, kas man patinka... Tada „pavaryčiau“!
- Dabar Lietuvos „žvaigždės“ itin mėgsta rašyti savo autobiografijas. Ką manai apie tokią madą?
- Kam rašyti savo autobiografiją, jei tavo gyvenime nieko įdomaus neįvyko? Kam apskritai įdomu kaip koks nors Bžeskas ar Zvonkė pakilo savo karjeros laiptais? Aišku, gal ir įdomu, bet tam papasakoti užtektų vieno straipsnio kokiam nors laikrašty ar naujienų portale. Ne visos knygos!
Jie reklamą gali pasidaryti ir kitaip. Rašymas niekada neturėtų būti mada. Tai visų pirma turi būti malonumas. O jei rašai tik tam, nes tai madinga... Manau, tai kvaila. Tada jau tikrai geriau nerašyti...
- Papasakok plačiau apie savo apsakymą „Tarp sapno ir realybės“.
- „Tarp sapno ir realybės“ – tai pasakojimas apie aštuoniolikmetę merginą Lairą. Ji meniškos sielos žmogus. Laira nėra mergina iš žurnalų viršelio ir jos gyvenimas nuo pat vaikystės nebuvo tobulas. Jos tėvai yra alkoholikai... Tėvas ją muša beveik kasdien.
Darbo ji neturi, todėl pardavinėja savo nuotraukas galerijoje, kurios savininkė pasilieka beveik pusę sumos už jos nufotografuotus kadrus. Ji pati turi savim pasirūpint, nes tėvai bando atimti iš jos visus uždirbtus pinigus ir juos pragerti... Laira turi vaikiną, kuris jai atrodo tobulas vien dėl to, kad myli tokią kaip ji... Taip pat sunkiu gyvenimo metu jai padeda ir jos geriausia draugė. Tik šie žmonės ją visokeriopai palaiko. Vien dėl jų Laira stengiasi būti geresne...
Bet... Kaip ir kiekvienoj istorijoj yra tas „bet“. O kaipgi be jo? Vienas žmogus pamato galerijoje Lairos nuotraukas ir pasiūlo jai tai, ko ji negali atsisakyti. Ir tai visą jos gyvenimą apverčia aukštyn kojom...
Ši istorija yra dar kuriama... Man reikia laiko įsibėgėti ir įsijausti... Įkvėpimo niekada niekur neieškau. Jei ieškai dažnai tiesiog nerandi... Todėl laukiu. Dažniausiai įkvėpimas atsiranda tada, kai klausausi muzikos ar tiesiog stebiu aplinką. Joje visada galima atrasti dalykų, kurių skubėdamas nepamatysi... Galbūt nereikšmingų, bet tikrai nuostabių...
- „Tarp sapno ir realybės“... Galbūt tai Tavo nuolatinė būsena?
- Tarp žemės ir dangaus, tarp neapykantos ir meilės, tarp skausmo ir laimės, tarp sapno ir realybės... Tai nuolatinės žmogaus būsenos... Dažnai jaučiuosi besiblaškanti... Dažnai jaučiuosi „tarp sapno ir realybės“...
- Kas tau yra gyvenimas? Ar tau užtektų tiesiog „buitiškai egzistuoti“? Ar Tau nuolat reikia save kaip nors realizuoti?
- Ilgą laiką savo gyvenime aš tiesiog egzistavau, dabar man to nebeužtenka. Man reikia gyventi, kažką veikti, kažką naujo pamatyti, paragauti, užuosti, pajausti... Dar daug noriu padaryti, parodyti žmonėms. Jei egzistuočiau, neturėčiau tam ryžto. Bet dabar turiu. Dabar man gyvenimas atrodo svarbus kaip niekad...
- Ko palinkėtum jaunam, vis savęs ieškančiam ir neatrandančiam jaunuoliui?
- Ieškoti, ieškoti ir dar kartą ieškoti! Savęs reikia ieškoti visada ir visur. Tik taip atrasi tai, ką tu mėgsti, surasi tikruosius savo draugus, suprasi, ko nori iš gyvenimo ir iš žmonių.
Kartais viskas gali atrodyti beprasmiška, ypač kai neatrandi savęs. Bet niekada nereikia pasiduoti. „Kai pasiduodi, pralaimi visi“...
Apsakymas „Tarp sapno ir realybės“. Jau greitai Jaunimo skiltyje.
