Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Popiežius Pranciškus paskelbė rugsėjo septintąją pasninko ir maldos už taiką Sirijoje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje diena. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas paragino vyskupijos tikinčiuosius atsiliepti į popiežiaus Pranciškaus kvietimą kartu melsti taikos dovanos Sirijai. Tačiau ta formuluotė - „už taiką Sirijoje“ - labai jau aptaki, tarsi norima visiems įtikti. Pasimelsiu už kenčiančius Sirijos žmones ir paprašysiu Dievo suteikti Amerikos politikams, nuo kurių valios priklauso, kada tos kančios bus sustabdytos, ryžtingumo panaudoti jėgą.
Tokia taika, kai tironas nebaudžiamas cheminiu ginklu gali žudyti tūkstančius nekaltų žmonių, blogesnė už bet kokį karą. Todėl melsiuosi, kad greičiau pakiltų bombonešiai ir sparnuotosios raketos.
Cituodamas vieną iš Kalno pamokslo palaiminimų: „Palaiminti taikdariai...“, popiežius, žinoma, negalėjo pasakyti „Dieve, laimink Ameriką!“, nes taip būtų paskatinęs represijas prieš katalikus Artimųjų Rytų kraštuose, kur jie ir taip vis dažniau tampa smurto aukomis. Bet savo maldoje juk neprivalau paisyti politkorektiškumo, tai kodėl negalėčiau įvardinti, kas bus tie taikdariai ir paprašyti, kad ranka, spaudžianti raketų paleidimo mygtuką, nesudrebėtų.
Abstrakti malda už taiką Sirijoje pernelyg lengvai interpretuojama kaip pacifistinis raginimas nesikišti, gal sudaryti dar vieną tarptautinę komisiją, apsvarstyti Jungtinėse Tautose (JT). Ši, Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų tarpusavio jėgų pusiausvyrą užfiksavusi organizacija, XXI amžiuje nė karto nesugebėjo veiksmingai sureaguoti į viename ar kitame pasaulio pakraštyje beprasidedančias žudynes.
Pasibaigus Šaltajam karui, buvo proga JT paversti išties demokratiška sprendimų priėmimo institucija, kurioje visos šalys turėtų lygias teises, o sprendimai būtų priimami balsų dauguma. Vakarams tiesiog nesinorėjo dar labiau pažeminti savo įtaką praradusios, bet branduolinį ginklą tebeturinčios Rusijos.
Smūgių Sirijai oponentai spekuliuoja galimomis civilių gyventojų aukomis bombarduojant Basharui al Assadui ištikimus karinius dalinius ir infrastruktūrą. Žinodama, kaip Vakarų žiniasklaida mėgsta platinti amerikiečių bombų sumaitotų vaikų nuotraukas, Sirijos valdžia būtinai jų parūpins. Jau dabar apie karinius dalinius rikiuojasi gyvieji skydai.
Bet prisiminkime Libiją, kur konflikto eiga buvo panaši, tik cheminiai ginklai nenaudoti. Atsitiktinių civilių aukų būta, bet tai buvo daugmaž priimtina kaina, lyginant su galimomis aukomis, palikus šalį be išorinio įsikišimo.
Nesu toks naivus, kad nesuprasčiau, jog ir po B.al Assado žlugimo Sirijoje ne iškart įsivyraus taika. Gali būti, kad valdžia atiteks ne ką mažiau mums priešiškiems islamistams arba kovos dėl jos tęsis daugelį metų.
Bet tarptautiniais susitarimais uždraustą cheminį ginklą panaudoję žmogžudžiai turi sulaukti greitos, efektyvios ir neišvengiamos bausmės, kad niekam dar ilgai nekiltų pagunda peržengti šią ribą. Juk ir Vakarų Europoje taika po Antrojo pasaulinio karo įsivyravo būtent todėl, kad nacių karo nusikaltėliai Niurnberge buvo pasmerkti ir nuteisti. Ir štai, prašom, vokiečiai jau pusę amžiaus yra bene taikiausia tauta pasaulyje.
Provincijos paaugliai, nenubausti už smulkų vagiliavimą iš kioskelių ir centų atiminėjimą iš bendraamžių todėl, kad juos užstoja draugų tarp pareigūnų turintys tėvai, būtinai išaugs į visą rajoną terorizuojančią gaują. Kartą nesustabdytas pamiškių senučių kankintojas kartos savo niekingus žygdarbius kiekvieną kartą, kai tik pristigs pinigų išgertuvėms.
Nebaudžiamumas juos įkvepia ir suteikia sparnus geriau už bet kokį energetinį gėrimą. Ir tampa pavyzdžiu kitiems, anksčiau nedrįsusiems nusikalsti ne dėl vidinio imperatyvo, o vien iš baimės.
Todėl meldžiuosi už taikdarius, kurių nekenčia teroristų gaujos, slapta masinio naikinimo ginklais bandantys apsirūpinti diktatoriški režimai ir milijonai jų propagandos suklaidintų žmonių. Būdama Amerikos sąjungininke ir NATO nare, Lietuva gali prisidėti prie šios taikdarystės ne vien maldomis.
Kadangi galinčių dalyvauti tokio tipo tarptautinėje misijoje oro pajėgų neturime (kaip tai gėdinga - kita tema), svarbiausia būtų aiški Lietuvos parama Sirijos bombardavimui. Latvija jau šios savaitės pradžioje išdrįso ją pareikšti, o mes vis dairomės tai į ES institucijas, tai per petį į mums grūmojančius Rusijos politikus. Kur čia ta Drąsi šalis pradingo?
