Daugiau kaip 100 milijonų gyventojų savo glėbyje laikanti Meksika gausybę turistų iš viso pasaulio pritraukia garsų ir spalvų kakofonija, savitu maistu, architektūriniu bei istoriniu palikimu. Čia - permainingas, bet šiltas klimatas, vieni pigiausių pasaulyje sidabro dirbiniai.
Sostinės chaosas
Meksika - didžiausia ispaniškai kalbanti šalis, kurioje gyvena 106 milijonai gyventojų. Vien sostinėje Mechike knibžda 23 milijonai žmonių. Oro uoste - didžiulis šurmulys, tvoskia karštis ir smogas. Šalies sostinė - vienas labiausiai pasaulyje užterštų miestų, įsikūręs daugiau kaip dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio ir besiglėbesčiuojantis su kalnais, uolomis, ežerais.
Pirmas įspūdis - skruzdėlynas ir chaosas, kuriame nuolat zuja ryškiai žali „vabalai“. Šios mašinytės - išskirtinis akcentas, miesto taksi. Milijoninis miestas iš pradžių nežavi architektūra, nes išraiškingi pastatai paskęsta tradicinių beformių namų jūroje. Tačiau pagrindinė Reformos alėja ir Zocalo aikštė išsiskiria Laisvės, Dianos bei kitomis skulptūromis, arkų ansambliu, bažnyčiomis bei ant legendinio actekų vado Montesumos rūmų griuvėsių pastatytais Nacionaliniais rūmais.
Jų sienos tapytos garsaus meksikiečių dailininko Diego Riveros freskomis, atskleidžiančiomis šio krašto istorinį, kultūrinį, ekonominį koloritą. 1325 metais įkurtame mieste prieš atvykstant užkariautojams ispanams į Ameriką gyveno apie 200 000 žmonių. Tuo metu tai buvo viena didžiausių pasaulio gyvenviečių.
1521 metais senąjį miestą užgrobė ispanai, vadovaujami Hernano Cortezo. Didžioji miesto dalis buvo sugriauta, o pastatytas naujasis, europietiško stiliaus, tapo svarbiausia Ispanijos kolonija Amerikoje ir mineralinių bei agrokultūrinių vertybių eksporto į Ispaniją vartais.
Gyvoji segė
Kur kas mielesnį ir ne tokį bauginantį vaizdą kuria mažesni, tik milijoną ar dar mažiau gyventojų turintys miestai: Curenavaca, Tasko. Pastarasis šalies turistus vilioja sidabro krautuvėlių labirintais, kur siūloma įvairiausių formų, akmenimis ir perlais puoštų auskarų, vėrinių, žiedų, apyrankių ar skulptūrėlių.
Vienoje parduotuvėlėje pardavėjas pasiūlo „pasimatuoti“ papuošalą, kuris įtartinai juda, ištrauktas iš dėžės, pripildytos medžio atraižomis. Iš pradžių turistės pamano matančios mechaninį vabalą, puoštą kristalais, grandinėle ir dar nežinia kokiomis medžiagomis, bet netrukus prekeivis ima aiškinti, koks nuostabus šitas gyvas papuošalas, kad jis neva dresuotas, tad, padėtas ant delno, švarkelio, palaidinukės atlapo, stovi vietoje. Ši segė iš tiesų sustingsta ant delno, bet nė viena moteris nesusigundo tokiu originaliu papuošalu - esą meksikiečių išmonė yra gyvūnų kankinimas, be to, tokia sege garantuotai išbaidysi visus vyriškius ar šiaip bičiulius.
Tasko mieste pribloškia siauros, vingiuotos, akmenimis grįstos ir stačios gatvelės, vedančios pro raudonų čerpių balintus kolonijinius namus. Meksikos vyriausybė šį miestą paskelbė nacionaliniu paminklu.
Smulkusis verslas klesti
Miestuose klesti smulkusis verslas, viena prie kitos klijuojasi mažos parduotuvėlės, kuriose siūloma maisto, buities prekių, drabužių, blizgių, spindinčių papuošalų iš karoliukų, sidabro.
Vietos gyventojų rankomis siuvinėti marškiniai, suknelės šiek tiek primena lietuvių močiučių siuvinėjimus, tačiau yra gerokai spalvingesni ir ryškesni. Vyresnio amžiaus moterys mielai juos dėvi kasdien, jaunimas renkasi įprastus džinsus ir marškinėlius.
Užsieniečiai nepraeina pro pintus ir nertus iš stiprių ryškiaspalvių siūlų diržus, apyrankes. Juos nešoja indėnės ir maži vaikai, kaip mantrą kartojantys trijų žodžių „bueno, bonito, barato“ („gera, gražu, pigu“) užkeikimą, kuriam neįmanoma atsispirti.
Ne mažiau visus žavi plačiabrylės skrybėlės sombrerai ir iš medžio drožiamos bei iš akmens skaptuojamos kaukės.
Sidabras - viena iš pagrindinių prekių, todėl šio metalo gaminių rasi kiekviename mieste. Už 70 - 100 litų įsigysi įmantrius ilgus auskarus, puoštus pusbrangiais akmenukais, o mažesnius gali nusipirkti ir už 50 litų. Dar actekai ir majai gerai išmanė sidabro, bronzos, aukso gavybos ir apdorojimo būdus, tačiau nepažinojo juodųjų metalų ir todėl neturėjo tinkamų ginklų gynybai nuo atvykusių europiečių.
Be sidabro, spalvingoji šalis garsėja nafta ir turizmu. Bet naftos gavyba yra valstybės verslas, todėl gerokai papildantis šalies biudžetą ir suteikiantis galimybę nemokamai mokytis mokyklose bei studijuoti. Tiesa, šalyje yra ir mokamų universitetų.
Iš šalies į Ameriką uždarbiauti vyksta daug žmonių, tačiau įprastai jie yra darbininkiškų profesijų atstovai, o išsilavinę žmonės - gydytojai, mokytojai, inžinieriai - uždirba pakankamą atlygį savo krašte ir svetur nesiveržia. Jei kas nepatinka, žmonės nepasitenkinimą išreiškia protesto akcijomis. Vieną žygiuojančią demonstraciją, reikalaujančią kapitalistų kracho, teko pamatyti Pueblo mieste.
Aštru, labai aštru ir tiesiog siaubinga
Kuris atvykėlis iš Europos neparagaus čia pat mitriai mačete prakirsto kokoso sulčių? Visa tai tekainuos 10 pesų - maždaug tris litus.
O ar įmanoma nesusigundyti ką tik supjaustytų vaisių mišraine, kuri neretai pagardinama aštriais pipirais?
Įvairiausių pipirų ir kitų aštrių prieskonių kupini meksikiečių gaminami padažai, todėl atvykėliui ragauti reikia atsargiai, nes vėliau gali nepadėti ir stiklinė vandens. Padažai čia, anot vienos gidės, būna „aštrūs, labai aštrūs ir tiesiog siaubingi“.
Meksikiečių maistas turtingas daržovių ir vaisių: bananų, kriaušių, papajų, mango, apelsinų, mandarinų, avokadų, melionų, kivių, ananasų, nektarinų, morkų, špinatų, agurkų, pomidorų, įvairių kitų šakniavaisų, kurių pavadinimo lietuvių kalba net nerastum. Kas rytą viešbučiuose siūloma po kelias rūšis šviežiai spaustų vaisių sulčių, mėsos patiekalų. Mėgstama kiaušinienė su įvairiais mėsos ir daržovių priedais. Bene pagrindinis meksikiečių produktas - tortilijos - kukurūzų miltų paplotėliai, kurie pateikiami ir skrudinti, ir su daržovėmis, į juos vyniojama mėsa. Taip pat dažnai siūloma ragauti pupelių troškinio, žuvies.
Džiovinto žiogo skonis
Neapsieinama be tekilos ir meckalio, stiprių vietinių gėrimų. O prie stalo jus gitaros ir vietinių instrumentų melodijomis palinksmins mariačiai bei pasiūlys išgerti kokteilį iš tekilos, kavos likerio bei mineralinio vandens. Šiuos tris komponentus prie jūsų akių padavėjas suplaks uždengtą stiklą kelis kartus trinktelėdamas į stalą, tada uždės ant galvos sombrerą ir paragins: „Rapido, rapido!“ („Greitai, greitai!“).
Nors restorane kokio nemalonaus padaro jums valgyti nesiūlys, turguje galite rasti parduodamų įvairiai apdorotų - keptų, džiovintų - žiogų. Skonis šiek tiek primena skrudintą rūkytos dešros žievelę.
Ypač nesveiko greitojo maisto užkandinės, būdingos Amerikai ir įsiveržusios į Europą, Meksikoje nėra populiaros, tačiau kokakolą vietos gyventojai pamėgo.
Meksikiečiai valgydami poreikių nevaržo: porcijos didžiulės, vienos pakaktų dviem, daug padažų, o desertai - saldūs ir riebūs. Gal todėl vietiniai gyventojai apkūnūs: beveik nėra kaklo, galva tiesiog „įsodinta“ į pečius. Europiečiai šioje šalyje gali jaustis gigantais, nes daugumos vyrų ūgis nesiekia 165-170 centimetrų
Bus daugiau
Loreta RIPSKYTĖ
