Daugiau nei pusę pasaulio išmaišęs ir tatuiravimo paslapčių įvairiose šalyse mokęsis 38 metų panevėžietis, anksčiau turėjęs slapyvardį Always Hungry, draugiškai nusišypso: kol kas jam veidas – beveik tabu. „Tai labai atsakinga. Tokia tatuiruotė turi būti itin gerai subrandinta“, – balsas.lt teigė jis.
Prisiekęs banglentininkas, alpinistas, snieglenčių asas ir kelionių maniakas šiuo metu inkarą nuleidęs Lietuvoje ir dirba Vilniaus meninių tatuiruočių studijoje „Angis“. „Neretai sukalbu maldelę tatuiruočių dievams, kad vestų mano ranką ir padaryčiau geriausia, ką galiu, o tatuiruotė būtų stipri ir graži“, – atskleidė jis.
Arnas Blinstrubas (nuotr. „Balsas.lt“ / Ruslano Kondratjevo)
– Kas Jums yra tatuiruotė?
– Man tatuiruotė – gyvenimo būdas, saviraiškos forma, amuletas, mano gyvenimo metraštis. Įvairūs mano gyvenimo etapai sužymėti ant manęs. Vieni provokuojantys, kiti šmaikštūs, dar kiti stiprūs ir ramūs, kai kurie – kaip pažadas ir kreipiantys tam tikra linkme.
Turiu japoniškų, polinezietiškų, indėniškų, senųjų baltų – širdies zonoje, kad protėviai būtų šalia, – tatuiruočių, taip pat sporto ir gatvės kultūros įkvėptų motyvų. Skamba kaip eklektiškas mišinys, bet man jis tobulas, išreiškiantis savęs ieškojimus, pažymintis ir primenantis keliones, žmones, įvykius, nuotykius ir energijos mainus svečiose šalyse.
Tatuiruotė man – aistra. Myliu šią meno formą. Iš vienos radikaliausių ji išsivystė į vieną populiariausių. Tai – viena seniausių meno formų, egzistavusių visose kultūrose, puošusi karių, žynių ar šiaip garbių genties narių kūnus. Tais laikais tatuiruotė atliko apsauginę, genealoginę-heraldinę ir, be abejo, puošybinę funkciją. Jos išliko ir iki šių laikų. Šiais laikais tatuiruotė atitinka itin aukštus meninius standartus ir nenusileidžia net tapybos šedevrams.
– Kokios mintys kyla pamačius gatvėje tatuiruotą žmogų?
– Mano profesinė liga verčia „nuskenuoti“ jo tatuiruotę, žiūriu, kaip profesionaliai ji atlikta, ar atitinka ją nešiojančio žmogaus asmenybę, kokią energiją šis žmogus transliuoja pasauliui. Tatuiruotė – paryškinta saviraiškos forma.
Ačiū kriminalinio pasaulio atstovams ir jūrininkams. Kodėl? Kuriam laikui tatuiruotė buvo išnykusi ir išguita padoraus, snobiško ir konservatyvaus požiūrio, o tie socialiniai sluoksniai išlaikė ją gyvą. Kriminalinės tatuiruotės simboliai buvo sunkūs, negatyvūs, žymintys nusikaltėlių heraldiką ir įvairaus plauko pažadus visuomenei. Jūreivių motyvai buvo laisvesni – inkarai, laivai, ereliai, indėnai ir apsinuoginusios moterys. Juos užsupdavo ilgesys ir nostalgija namams, kurią jie „gydydavo“ uostuose sutiktomis laisvo elgesio moterimis. Žinomas ir kregždės motyvas – ją buvo galima tatuiruotis tik perplaukus „didžiąją balą“ – Atlanto vandenyną.
– Tatuiruotė – visam gyvenimui. Kokį krūvį ji duoda žmogui? Ar yra skirtumas, kur daryti tatuiruotę?
– Gerai pasakyta. Tatuiruotė gali turėti savo svorį ir krūvį. Tai priklausys nuo tinkamai arba netinkamai pasirinkto simbolio. Taip pat nuo meninio, estetinio ir profesionalaus (ne)išpildymo. Anksčiau žmonės teikė itin didelę reiškmę ženkluose užkoduotai energijai. Prieš puošdamasis kokios senosios kultūros raštais turėjai išmanyti, kokius simbolius užkoduoji savo kūne ir kraujyje. Ne visada būtina ieškoti simbolinio svorio. Tatuiruotė gali turėti ir puošybinę ar šmaikščią reikšmę. Visi turime skirtingus poreikius ir privalome juos gerbti. Tik sprendimai turi būti subrandinti, o ne spontaniški. Reikia būti atsargiam, kad tai nebūtų vienadienis ar savaitinis kaprizas.
Meistro Arno Blinstrubo tatuiruotė (nuotr. asm. archyvo)
– Kas yra Jūsų vizitinė kortelė? Ką pats mėgstate tatuiruoti?
– Daug keliavau. Domėjausi įvairiais stiliais, rinkau medžiagą ir ja mainiausi su vietiniais meistrais įvairiose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, kad išmokčiau maorių tatuiruočių meno ir simbolių, dukart vykau į Naująją Zelandiją. Ne be nuotykių. Kraistčerče kartą patekau į žemės drebėjimą, per jį žuvo apie 300 žmonių. Buvau pačioje „raudonojoje“ zonoje. Su broliu Roku, kuris taip pat puikus tatuiruotojas, gyvenau Pietų Afrikoje. Taip pat teko dirbti Ispanijoje, Portugalijoje, Airijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Malaizijoje.
Manau, kad tatuiruočių meistras turėtų būti pakeliavęs ir sukaupęs įvairios gyvenimo patirties. Senojoje tatuiravimo mokykloje (old school) amato mokiniams buvo būtina pakeliauti bent porą metų, prieš nusėdant dirbti studijoje. Šiais laikais jaunieji meistrai greitai mokosi šio meno, nes profesionalūs darbo įrankiai, informacija, medžiaga nesunkiai pasiekiami. Anksčiau turėjai nueiti kryžiaus kelius, kad tos sunkios durys atsivertų į pilną mistikos, paslapčių ir grožio tatuiravimo pasaulį. Interneto amžiuje greit surenki informaciją, perdirbi ir iššauni produktą. Ir tai nežmonišku greičiu. Nuostabu, kad darbų kokybė ir meninė raiška tobulėja, bet nereikia užmiršti sustoti, paliesti ir užuosti gyvai, iš kur visa tai atėję. Tai ne visada pasiekiama internetu.
Mano mėgstamiausi tatuiruočių stiliai – japoniškas, polinezietiškas, old school, realistinis. Mėgstu juos maišyti vieną su kitu. Gimsta naujos stiprios tendencijos, kaip neo traditional stilius, kur old school susitinka su japonišku ir realistiniu stiliais. Mano stilių, nors ir besikeičiantį, tiek klientai, tiek meistrai atpažįsta.
Meistro Arno Blinstrubo tatuiruotė (nuotr. asm. archyvo)
– Ar visiems norintiems darote tatuiruotę?
– Ne visiems. Kaip žmogus turi teisę rinktis meistrą, taip ir meistras gali pasirinkti klientus. Neskubu tatuiruoti jaunimo, vos baigusio mokyklą, norinčių tatuiruotis kaklus ir plaštakas kaip roko žvaigždės. Pirmiausiai jie turi įtvirtinti save gyvenime, prieš žymėdami ar puošdami tokias stiprias ir matomas vietas. Viskam savas laikas. Kita vertus, gerai, kad pasaulis „praplyšo“ ir gatvėje sparčiai daugėja spalvotų, nebijančių išsišokti ir kitaip atrodyti žmonių. Pagaliau ir Lietuva vaduojasi iš pilkojo amžiaus – neišsišok, nebūk spalvingas, nes nubaus, kentėsi, vaikeli. Viva la revolución! (Juokiasi.)
– Kokių simbolių nepiešiate ant kūno?
– Negatyvių motyvų: vampyrų, velnių, Siamo dvynių su zondais bei dujokaukėmis ir panašių dalykų. Yra žmonių, kurie tatuiruoja šiuos motyvus itin meniškai, ir tai pritraukia daug klientų. Iš pastarųjų ne visi pagalvoja apie destrukcinę šio meno pusę. Aišku, jų teisė rinktis.
Tai nereiškia, kad tatuiruoju vien drugelius ir gėlytes. Piešiu tigrus ir drakonus, kiekvienam pagal poreikius. Nebūtinai žmogui reikia to, ko jis iš pat pradžių prašo. Pavyzdžiui, ateina vyras, kupinas kunkuliuojančios, veržlios, vyriškos energijos, jam testosteronas bėga iš ausų ir jis nori riaumojančio tigro. Tai jam tokį įkalus jis taip užgazuos, kad neras ramybės. Reikia pusiausvyros. Dažnai žmogus pats taikliai jaučia, ko jam reikia, kitais atvejais stengiuosi patarti. Jei nerandame bendros kalbos – neapsiimu. Taip būna retai. Turime abu būti „ant to paties puslapio“.
Meistro Arno Blinstrubo tatuiruotė (nuotr. Gedimino Žilinsko)
– Kaip skirstomos tatuiruotės, kokios populiariausios?
– Čia ne mada, kuri kitą sezoną bus kita. Geriau tatuiruotes skirstyčiau į kokybiškas ir nekokybiškas. Tiek atlikimo, tiek tematikos požiūriu. Vos užmetęs akį į tatuiruotę matai, ar žmogaus pasirinkta teisingai ir meistras – tikras profesionalas, o tatuiruotė išliks tvirta ir graži dar porą savaičių po žmogaus mirties. (Juokiasi.) Yra ir tokių, kai supranti – žmogus plaukia paviršiumi, apie šarmą nelabai nutuokia, o jo meistras – skystas ir dirbo abiem kairėm rankomis. Svarbu tatuiruotę ir meistrą pasirinkti atsakingai, nes tatuiruotė gali papuošti arba subjauroti.
Tatuiruotė dažniausiai sustiprina įspūdį, kokį pats žmogus transliuoja. Jei jis kurios nors srities profesionalas, stipri, gera asmenybė – kokybiška tatuiruotė tik pabrėš jo savybes ir išskirtinumą. Jei žmogus agresyvus, vulgarus, vemiantis keiksmažodžiais, tai tatuiruotės patrigubins jo perteikiamą įspūdį.
Meistro Arno Blinstrubo tatuiruotė (nuotr. asm. archyvo)
– Ar yra kūno vietų – tabu?
– Tabu nėra. Yra tik ypatingos vietos, kur tinka tik išskirtiniai dizainai. Pavyzdžiui, teko piešti gnomą ant grybo su mandolina prie intymios moters vietos. Tai itin prastas pasirinkimas, mergina nesileido perkalbama. Tačiau į tą sritį nuo kryžkaulio besileidžiantys tam tikri elementai gali būti stiprūs, estetiški ir elegantiški.
Veidas – ypatinga vieta. Tai beveik tabu, reikalauja ypatingo dėmesio. Jei prisitatuiruosi, kas ant seilės, gali atrodyti labai purvinas. Kokybiškai atlikta Naujosios Zelandijos maorių veido tatuiruotė (moko) taip tinka prie veido bruožų ir spinduliuoja tokią jėgą bei grožį, kad bešnekėdamas su draugu, turinčiu moko, „skęstu“ jo tatuiruotėje, jaučiu, kaip ji įtraukia mane. Jei maoriškos tatuiruotės ne ant veido (ta moko) leidžiamos nešioti kitataučiams, tai jei išsitatuiruosi veidą maorių simbolika ir nuvyksi į Naująją Zelandiją, gali turėti rimtų problemų. Koks vietinis tradicijų paisantis tvirto sudėjimo vyras gali pereiti per veidą su rupiu švitriniu popieriumi...
– Psichologai kalba, kad tatuiruotės – tarsi priklausomybė nuo narkotikų, mėlynoji liga. Ką apie tai manote?
– Man tatuiruotės – langas į spalvotą, pilną nuotykių, gražų pasaulį. Tai priešingybė sėdėjimui ant sofos, čipsų valgymui ir tiesioginiam visko virškinimui, ką transliuoja telikas. Tai – teisė gyventi kaip nori, puoštis kaip norisi ir būti savimi. Psichologai apie tatuiruotus žmones rašo kaip apie neva psichiškai nestabilius. Man šypseną kelia tokie gyvenimo „ekspertai“. Jie formuoja nuomonę, kad reikia „padorių“, neišsišokančių, gyvenančių pagal kažkieno sukurtas taisykles, pilkų žmogelių. Tai štai tada gal aš nelabai stabilus ir man tai patinka. Nereikia pamiršti, kad tatuiruotė tik pabrėžia, kas esi, o ne formuoja.
Meistro Arno Blinstrubo dosjė
Arnas Blinstrubas (nuotr. „Balsas.lt“ / Ruslano Kondratjevo)
Pirmoji tatuiruotė: Sėdintis Bizonas ant dilbio.
Stažas: 18 metų.
Dėmesio: daug žmonių dabar daro tatuiruotes dėl mados, bet nereikėtų užmiršti, kad stipri ir simbolinė to dalyko vertė. Neskubėkite ir subrandinkite tai, ko norite.
Limitas: turiu amžiaus limitą – plaštakos tatuiruotės nekalčiau jaunesniems nei 27 metų žmonėms. Bendrauju. Jei žmogus stiprus ir „paneš“, sutinku.
Beveik tabu: veido neskubėčiau liesti – didelė atsakomybė. Turi būti itin subrandinta. Tai – kaip žinia.
Ekstremalu: ilgiausiai tatuiruotę dariau 10 valandų. Fenikso tauiruotė per visą koją. Nepatariu. Daug nuovargio man ir skausmo klientui. Normalus seansas užtrunka vidutiniškai apie tris valandas.
Dėkoja: meninių tatuiruočių studijai „Angis“ (Literatų g. 4, Vilnius), kuri yra mūsų namai ir laivas Lietuvoje. Ačiū seniems, brandiems kelionių bei amato vilkams Giedriui, Rokui, Kajui ir veržliems, talentingiems meistrams Monikai, Eduardui, Martynui už įkvėpimą, draugystę ir bendrą evoliuciją.
