„Negaliu tuo patikėti“, – 2012 metais, netramdydama ašarų, sakė R.Meilutytė.
Tada dar 15-metė R.Meilutytė 100 m krūtine nuotolį Londone įveikė per 1 min. 05,47 sek. ir Lietuvai laimėjo pirmąjį plaukikų medalį nepriklausomos šalies istorijoje. Ir ne bet kokį, o aukso.
Laimėjimas tapo tikra staigmena nemažai daliai Lietuvos, kuri plaukimu anksčiau menkai tesidomėjo. Tai, kokią sensaciją sukūrė R.Meilutytė, atskleidė ir tuometinio trenerio Jono Ruddo komentaras BBC televizijai: „Tiesą sakant, mes nežinojome, kokia jos galimybių riba“.
Dabar, žvelgiant į toliau sekusią kaunietės karjerą, Londono žaidynių auksas išliko skambiausia pergale.
Taip, vėliau sekė pasaulio ir Europos čempionės titulai, daugybė planetos ir įvairių Lietuvos rekordų, bet ir pati sportininkė yra sakiusi, kad olimpinis auksas išliks laimėjimų viršūnėje.
Per savo karjerą Rūta Meilutytė svarbiausiose tarptautinėse varžybose iškovojo net 20 aukso, 10 sidabro ir 1 bronzos apdovanojimą.
Pažvelkime į R.Meilutytės karjerą ne tik per skaičių, bet ir žmogiškąją prizmę.
Po pergalės Londone R.Meilutytę sveikino ne tik svarbiausi šalies politikos, verslo ir pramogų pasaulio atstovai. Socialiniame tinkle „Twitter“ komplimentų lietuvei pažėrė futbolo grandai Wayne Rooney, Robinas van Persie, „Red Hot Chili Peppers“ muzikantas Flea ir daugelis kitų žvaigždžių, o Lady Gaga net įteikė kvietimus į savo koncertą, vykusį Lietuvoje.
Britai net pyko, kad R.Meilutytė plaukia ne už jų šalį, o Lietuvą.
Tačiau džiaugsmą keitė ne tokie malonūs dalykai – į viešumą iškilo Rūtos tėvo Sauliaus ir pirmojo trenerio Giedriaus Martinonio konfliktas. Pastarasis treniravo R.Meilutytę iki 2010 metų, kai plaukikė paliko Lietuvą ir persikėlė gyventi į Plimutą, kuriame darbą rado S.Meilutis.
Po R.Meilutytės triumfo, G.Martinionis pareiškė, kad didžioji dalis už auksą skiriamos 200 tūkst. litų premijos treneriui, turi atitekti jam, o ne J.Ruddui.
G.Martinionis pradėjo dažnai reikštis spaudoje ir taip iššaukė konfliktą su S.Meilučiu, o ir pati R.Meilutytė su pirmuoju treneriu pradėjo elgtis gana šaltai.
S.Meilutis labiausiai pyko dėl žiniasklaidoje, pasak jo, viešinamų tikrovės neatitinkančių G.Martinonio pasisakymų apie šeimos gyvenimą, tėvas taip pat prisiminė pirmojo trenerio žodžius prieš išvykstant į Angliją.
„Londono olimpiada yra nerealus siekinys, nes olimpiada – ne varlynykas“. Taip tada neva kalbėjo G.Martinionis, teigęs, kad realus siekinys – gerai pasirodyti Rio de Žaneiro žaidynėse.
Nors konfliktas niekada nebuvo iki galo užglaistytas ir treneris teigė, kad vis dar jaučia nuoskaudą iki šiol, su sportininke jis vis palaikė ryšį ir bendravimą.
Tačiau dėl vieno jis tikrai buvo neteisus – 2012 m. R.Meilutytė jau spindėjo, o 2016 karjeros kreivė leidosi žemyn. Viskas prasidėjo dar 2015 metų viduryje, kai plaukikė krito važiuodama dviračiu ir susilaužė alkūnę. Tai buvo milžiniškas smūgis pasirengimo planui Rio žaidynėms, išbraukusiu beveik pusmetį.
J.Ruddas ir R.Meilutytė turėjo forsuoti visą pasirengimo planą ir galiausiai Brazilijoje ji neatrodė pasiruošusi čempionės titulo gynimui tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Tais metais įtampą plaukimo baseine didino Julijos Jefimovos situacija, kai dukart dopingu susitepusi rusė galiausiai išvydo žalią šviesą startuoti Rio de Žaneire. Tai iššaukė ir R.Meilutytės nepasitenkinimą.
Tada lietuvė savo „Twitter“ paskyroje rašė: „Sveikinu FINA. Jūs ką tik praradote tūkstančių plaukikų ir sirgalių pasitikėjimą“.
Tiesa, netrukus R.Meilutytė kiek pakeitė savo toną: „Keisčiausia, kad aš kažkiek džiaugiuosi dėl leidimo startuoti Jefimovai, nes noriu ją nugalėti“.
R.Meilutytės ir J.Jefimovos konfliktas brendo ir tolygiai didėjo su kiekvienu jų startu ir augusia konkurencija. Nors lietuvė visada išlikdavo maloni ir taktiška, kalbėdama apie varžovę, J.Jefimova stengėsi dirbtinai kelti priešpriešą.
„Manau, Rūtai jau nedaug beliko…“, – 2013 metais skėlė ji.
Tais pačiais metais ji kalbėjo apie „persikreipusį Meilutytės veidą“, pamačius, kad J.Jefimova varžybose atsiliko vos 0,04 sek.
Įtampą kėlė ir Rusijos spauda, lyginusi lietuvės ir rusės kovą tokioms priešpriešoms kaip ispaniškasis „El Clasico“ tarp „Real“ ir „Barcelona“ klubų.
Kai 2015 m. J.Jefimova pasaulio čempionate laimėjo auksą, aplenkdama R.Meilutytę, „sovsport.ru" rašė: „Gražuolė sumušė Terminatorių. Kaip Jefimova metų dvikovoje nugalėjo Meilutytę“.
Aukščiausias įtampos taškas buvo pasiektas 2016 metais, prieš jau minėtas Rio žaidynes. Kad palūžo psichologiškai ir per daug dėmesio kreipė į aplinkines kalbas, po finišo pripažino ir R.Meilutytė.
Likusi vos septinta, jį su ašaromis puolė į J.Ruddo glėbį, vėliau sunkiai rinko žodžius ir bendraudama su žiniasklaida.
„Tikrai sunku kalbėti, – sakė R. Meilutytė. – Distancija yra labai trumpa. Galvoje daug nesisuka, galvojau tik kaip greičiau paliesti sienelę. Tiesiog per daug gal leidau emocijoms užimti kūną“.
Tik 2018 metais R.Meilutytė pripažins, kad dar 2014 m. ją pradėjo kankinti neigiamos emocijos, o dokumentiniame filme „Rūta“ ji galiausiai atskleidė sirgusi depresija.
„Pradėjau jaustis keistai, be jokių priežasčių atsirasdavo kažkoks liūdesys. Pamažu tai pradėjo mane „valgyti iš vidaus“, – pasakojo plaukikė. – Aš visada galvojau, kad esu stipri ir, kad ta Rūta Meilutytė negali taip jaustis.“
Pasak sportininkės, juodžiausios akimirkos ją aplankydavo po varžybų ir treniruočių grįžus į namus, kai ji pasilikdavo viena. Ilgą laiką sau neigusi, jog ją varginančios mintys yra rimta problema, vėliau, kaip prisipažino sportininkė, ji ne sykį pagalvodavo ir apie tai, jog norėtų mesti plaukimą.
„Niekada negalvojau, kad man tai nutiks ir niekada to nesupratau, kol pati nepatyriau, ką tai reiškia, – apie ligą kalbėjo ji. – Tiesiog aš visada daviau pirmenybę sportui, savo rezultatams, savo darbui ir galvojau, kad grįšiu prie to vėliau. Nenorėjau, kad atrodytų, jog naudojuosi depresija lyg kažkokiu pasiteisinimu savo blogiems rezultatams.“
Prabilusi apie depresiją, R.Meilutytė teigė nusimetusi didelę naštą ir pradėjusi jaustis žymiai geriau. Tada sekė ir rezultatų pagerėjimas, bet viskas griuvo, kai lietuvė išvyko treniruotis į JAV.
Iš čia galiausiai atskriejo žinia apie praleistus tris dopingo kontrolierių vizitus ir būsimą diskvalifikaciją. Galiausiai pati lietuvė nusprendė dėti tašką karjeroje, būdamas vos 22-ejų.
Jos metu mergina sugebėjo išvengti skandalų ir stengėsi visose situacijose išlikti taktiška bei rami, o sporto pasaulis lietuvę visada prisimins dėl šių dalykų: olimpinio aukso Londone, priešpriešos su J.Jefimova bei atviros kovos su depresija.
Tačiau jos metu liko ir neišpildytų norų bei tikslų. J.Ruddas ne kartą sakė, kad lietuvė turi viską, kad taptų geriausia visų laikų plaukike ir kartu su ja planavo, kad skambiausi pasirodymai bus surengti Rio de Žaneiro ir kitų metų Tokijo žaidynėse.
Šie norai taip ir liko neišsipildę. Bet dabar R.Meilutytė turės laiko išpildyti tuos norus, kurių nespėjo dėl įtemptos sportinės karjeros. Vienas jų – baigti mokslus ir skirti laiko sau. Turbūt bus smagu ir pailsėti nuo nuolatinių kalbų, tapdavusių apkalbomis.
Lietuvės karjerą sekė visa šalis, o pasisakyti apie sėkmes ar nesėkmes skubėdavo daugelis. Buvę sportininkai, kolegos, psichologai.
Prasidėjus nesėkmių ruožui, daugiausiai kalbėta apie R.Meilutytės kūno pokyčius, dėl kurių rusų spauda lietuvę ir praminė terminatoriumi.
Bręsdama plaukikė ypač sutvirtėjo ir buvo žymiai stambesnė už varžoves, o tai manyta, prisideda prie smukusių rezultatų.
Dabar tų kalbų neliks ir R.Meilutytė turės šansą atsiriboti ir pailsėti nuo dėmesio, kuris, atrodė, niekada jai per daug ir nepatiko. Prieš baigdama karjerą ji net ištrynė savo „Instagram“ paskyrą, taip visiškai atsitverdama tylos sienos.
