Meilė yra gyvenimo variklis – ji skatina dirbti, kurti, rūpintis artimaisiais, ištverti negandas. Meilė – ašis, apie kurią sukasi daugelio mūsų gyvenimas. Net jei taip atsitinka, kad kažkieno „gyvenimo teritorijoje“ nėra tinkamo meilės objekto, jausmas perkeliamas į meilę profesijai, hobiui, labdaringai veiklai. Būna ir tokių laimingųjų, kurie meilės turi tiek daug, kad jos užtenka viskam – ir šeimai, ir profesijai, ir artimui plačiausia to žodžio prasme.
Tačiau egzistuoja ir kita meilės pusė. Kas nenusivylęs meile? Nelaiminga pirmoji meilė, nepasotintas tėvų meilės ir dėmesio troškulys vaikystėje, išdavystė ar apgaulė šeimyniniuose santykiuose. Meilė – kaip ugnis, ji gali ir įkvėpti neregėtam pasiaukojimui, bet gali ir labai skaudžiai nudeginti. Tad pasvarstykime ir pabandykime giliau pažinti tą pavojingąją meilės pusę.
Kai meilė tampa šantažu
Deja, kaip rodo praktinio darbo patirtis, meilė tarpasmeniniuose santykiuose yra galingas emocinio šantažo įrankis. Atsitinka taip, kad artimas, mylimas žmogus grasina dideliais nemalonumais, jei kitas nepasielgs taip, kaip šis norįs. Kitaip sakant, jis spaudžia mylintį žmogų daryti kažką, ko nepadaręs, jis tikrai pasigailės. „Šantažistas“ mato jį mylinčio žmogaus silpnąsias puses ir jomis manipuliuodamas siekia savanaudiško tikslo – visiško paklusnumo.
Aišku, tai nevyksta nuolatos. „Šantažistas“ moka būti ir švelnus, dėmesingas, kartais net dosnus, bet tam tikrais gyvenimo momentais jis pateikia mylinčiajai pusei tokius reikalavimus, kurie išveda iš pusiausvyros, skaudina ar žeidžia orumą, prieštarauja žmogiškosioms vertybėms (pavyzdžiui, reikalaujama apgaudinėti kitus, meluoti).
Būna ir taip, kad reikalaujama iš artimo žmogaus pakeisti jam įdomų, prasmingą darbą į kitą, arba draudžiama palaikyti ryšius su buvusiomis draugėmis ar draugais, kartais liepiama nutraukti santykius su giminėmis ir kitais artimaisiais. Pasitaiko, kad reikalaujama atsisakyti profesinės veiklos, kuri žmogui labai patinka ir jis mato joje prasmę bei patiria savirealizacijos džiaugsmą.
Taip atsitinka kai kurioms moterims, tapusiomis mamomis. Vyras, kuris „vadovauja šeimyniniam gyvenimui“ reikalauja, kad žmona „visa atsidėtų šeimai“ ir neužsiimtų jokia kita veikla. Arba atvirkščiai, „šantažistas“ reikalauja iš mylimo žmogaus tiek daug („tu turi dirbti keliuose darbuose, tu gali dirbti ir savaitgaliais“), kad šis visiškai neturi nei laisvalaikio, nei galimybių bendrauti šeimoje.
Jei žmogus bando tokiam diktatui pasipriešinti, jis apšaukiamas savanaudžiu egoistu, iškoneveikiamas, jam sukeliamas kaltės jausmas. „Šantažistas“ taip meistriškai manipuliuoja informacija, kad mylintis jį žmogus pradeda prarasti pasitikėjimą savimi, abejoti savo verte ir mąstymo teisingumu. Palaipsniui manipuliatorius įtraukia mylintį žmogų į tokius santykius, kuriems vadovauja tiktai jis, kitai pusei paliekama galimybė tik nuolankiai paklusti. Aišku, tokie santykiai kuriami po vėliava: „aš tik noriu, kad būtų mūsų šeimai tik geriau“.
Nelygūs santykiai sekina
Tačiau antra pusė tokiuose santykiuose jaučiasi tik blogiau ir blogiau. Pirmiausiai jam ar jai yra peršama mintis, kad jis ar ji nėra toks geras ir padorus žmogus, kokiu save laikė iki pažinties su mylimu ar mylimąja. Dar daugiau, pasirodo, kad jis ar ji nenori, nesugeba gerai atlikti jam primetamų pareigų, kurios atvirai prieštarauja jo patiems interesams. Pavyzdžiui, sužadėtinis pasipiktina, kai jo mylimoji bando atsisakyti jai primestos pareigos savaitgaliais prižiūrėti jo sesers vaikus. Arba žmona vyrui iškelia didžiulį skandalą, kai šis suabejoja savo galimybe jau keleri metai savaitgalius leisti pas uošvius, padedant jiems statyti namą.
Žmogus, kuris bando išsivaduoti iš manipuliatoriaus pinklių, dažnai patiria vidinę įtampą, nes jis yra kaltinamas nepakankama meile („jei tu tikrai mane mylėtum, tai padarytum tai, ko aš noriu“), nedėmesingumu ir nesupratingumu. Siekdamas tokių kaltinimų išvengti, mylintysis iš anksto stengiasi prisitaikyti ir paklusti, kad tik išvengtų skandalų, o dažnai ir grasinimų („jei taip – skiriamės, tik tu nieko negausi iš mūsų bendro turto, vaikų nematysi“). Bet ar toks gyvenimas teikia pasitenkinimą ir džiaugsmą?
Ar mylimajam viskas atleistina?
Ar yra išeitis? Juk meilės paskirtis ir yra daryti santykyje esančius žmones stipresnius ir laimingesnius. Juk iš tiesų, gal meilė ir yra paklusti kito valiai ir jo įgeidžiams? Ne, tai nėra meilės santykiai, tai tik išnaudotojiškas santykis su artimu, prisidengiant meilės vardu. Atpažinti tokius santykius iš vienos pusės nėra lengva, nes mes tiesiog neturime patirties, kad galėtume teisingai įvertinti.
Siekiant atsakyti į klausimą, o kokie santykiai iš tiesų yra tarp mūsų, reikėtų juos analizuojant nuoširdžiai sau atsakyti į keletą klausimų. Ar artimas žmogus grasina pasielgti bauginančiai (jums ar sau sugadinti gyvenimą), jei kažko nepadarysite? Ar grasina nutraukti santykius, jei nepaklusite? Ar žada dosniai atsilyginti, jei jūs paklusite jam, bet paskui savo pažado nevykdo? Ar apipila jus pagyrimais, kai jūs nusileidžiate ir paklūstate jo valiai ir labai įtūžta, kai bandote pasipriešinti? Ar nuolat ignoruoja jūsų poreikius ir norus? Jei bent į vieną ar kelis klausimus atsakėte „taip“, vadinasi didelė tikimybė, kad esate „ meilės spąstuose“.
Manipuliatoriai – nelaimingi žmonės
Iš kur atsiranda tokių manipuliatorių meilė? „Šantažistais“ negimstama, jais tampama. Kaip rodo praktinio darbo patirtis, dažniausiai tai – žmonės, kurie patys labai bijo vienatvės, kuriems būdingas nepilnavertiškumo jausmas, todėl jie turi padidintą poreikį demonstruoti savo galią santykiuose su artimaisiais, reikalaudami paklusnumo. Dažnai tai neteisingo auklėjimo vaikystėje pasekmė.
Dar daugiau, emociniu šantažu grįstus santykius kuria abi pusės. Jei viena pusė nenusileistų, pažeisdama savo žmogiškąjį orumą, kita pusė netektų galimybės manipuliuoti artimojo jausmais. Kaina, kurią sumoka pataikaujantysis, yra didžiulė. Toks žmogus praranda pasitikėjimą savimi tiek šeimyniniuose santykiuose, tiek darbinėje sferoje. Dažnai keičiasi jo gyvenimo tonusas – anksčiau buvęs džiugus ir draugiškas, tampa paniuręs ir uždaras. Susiaurėja interesų ratas, prarandamas aktyvumas ir iniciatyvumas. Jei tokie santykiai užsitęsia pakankamai ilgai, jie gali būti depresijos ar įvairių psichosomatinių ligų priežastimi.
Išsivaduoti iš „spąstų“
Todėl išeitis būtų viena – keisti santykius. Tai reikštų ne nutylint ir toliau kentėti, bet tiesiog pasikalbėti apie tuos santykius su mylimu žmogumi. Kalbėtis ne kaltinimo („tu tą padarei, nepadarei, pasakei“), o pasidalinimo jausmais forma („aš labai blogai jaučiausi, kai tu neišgirdai mano prašymo, kai tu ignoravai mano norą“, „aš pasijutau žeminama(-as)“, „supykau“). Nebijoti tokio pokalbio metu įvardinti labiausiai skaudinantį jus mylimo žmogaus elgesį ir siekti, kad abi pusės palaipsniui keistų savo santykį. Jei žmonės, mylėdami vienas kitą, blogai jaučiasi, vadinasi santykius reikia tobulinti, keisti. Kartais čia labai praverčia ir profesionali psichologo pagalba.
Be abejo, neišvengiamai, net labai vienas kitą mylintys žmonės kartas nuo karto susipyksta, net nenorėdami įskaudina vienas kitą. Tačiau mylimieji moka susitaikyti ir atleisti. Meilės santykiai – tai tokie, kuriuose auga abu žmonės, tai – santykiai, kurie yra grįsti ne tik šiltais jausmais, bet ir abipuse pagarba žmogiškajam orumui, saugumu, abipuse parama, tikru džiaugsmu. Visiems linkiu sėkmės kuriat tokius santykius ir būti budriems, kad nepatektumėte į „meilės spąstus“.
Zita Vasiliauskaitė, KTU Filosofijos ir psichologijos katedros lektorė
