Ne paslaptis, kad daugelis moterų svajoja apie užsieniečius vyrus vien todėl, kad jie - „vaikinai prie pinigo“. Du kartus nesėkmingai ištekėjusi už lietuvių, Danutė taip pat panoro „užjūrinio“ vyro ir geresnio gyvenimo svetur. Bet, pasirodo, kiekviena laimė turi savo kainą.
Du netikėliai saviškiai
„Gyvenimėli, ir kada tu pagerėsi?“ - prieš 11 metų dūsavo Danutė, galvodama apie šviesų rytojų, kuris, nors pasiusk, neskubėjo ateiti. Du kartus moteris mainė aukso žiedus su lietuvaičiais ir abu kartus nusvilo.
- 19-likos ištekėjau už bendraamžio. Bet po tarnybos armijoje namo jis grįžo labai pasikeitęs - piktas, tiesiog susikalbėti neįmanoma. „Pasitampėm“ porą metų ir išsiskyriau.
Palikęs Danutei abiejų sugyventą sūnų ir nenoriai „atseikėjęs“ 30 rublių alimentų, vyras susirinko mantą ir iškeliavo savais keliais, o jaunos moters dėmesį netrukus patraukė kitas pilietis - buvusio sutuoktinio priešingybė.
- Ramaus būdo, tylus, gražiai sutarė su mano sūnumi. Metus gyvenom nesusirašę, viskas klojosi lyg ir neblogai. Bet kai gimė dukra, vyras ėmė gerti. Esą su dviem mažais vaikais nuo jo vis tiek nepabėgsiu.
Tada labai vargau… Esu baigusi Kauno S. Žuko aukštesniąją dailės mokyklą, dirbau dailininke per du darbus. O kaip sunkiai skyriausi! Iš pradžių vyras nesutiko nutraukti santuokos, o po jų dar 4 metus viename bute gyvenom. Svajojau čiupti vaikus ir bėgti kuo toliau, kad tik iš tos peklos ištrūkčiau.
Gero žmogaus beieškant
Neradusi laimės savame krašte, 39-erių sulaukusi moteris ėmė dairytis į užjūrį, mat žodis „užsienietis“ tais laikais reiškė „geras ir prie pinigo“. Danutė svajojo apie paprastą, nuoširdų žmogelį, turintį darbą, ir kad neatstumtų jos atžalų.
Kartą laikraštyje rado skelbimą: „Užsisakykite katalogą su amerikiečių vyrų adresais“. Už šitą „lobį“ moteris nedvejodama paklojo 50 rublių (kone pusę algos), bet leidinys pasirodė… pasenęs.
- Patikusiems vyrams išsiunčiau laiškus. Pusė jų atrašė maždaug taip: „Atleiskite, bet kataloge skelbiausi prieš metus, jau turiu draugę…“ Paskui į rankas pakliuvo laikraščio skelbimas: „Lietuvos moteris supažindiname su Šveicarijos vyrais“.
„Ak, Šveicarija…“ - įsisvajojo Danutė ir nusiuntė savo duomenis.
- O jie pateko į pažinčių knygelę, kurią leidėjai išsiuntinėjo po visą pasaulį. Ir kad pradėjo plaukti laiškai - iš Indijos, Amerikos, Afrikos... Atsiliepė ir keturi šveicarai. Galų gale liko vienas - mano storuliukas.
160 kilogramų laimės
56-erių šveicaras Alenas gyveno Neuchatelio mieste. Vyras nesutarė su antrąja žmona, galvojo apie skyrybas ir kovojo, kad 7-metė dukrelė liktų gyventų su juo.
- Pirmiausia gavau Aleno laišką su „gūdžiausia“ nuotrauka (170 cm ūgio jis tuo metu svėrė 120 kilogramų, vėliau priaugo dar 40 kg). Susirašinėti pradėjom kovą, o vasarą jis atvažiavo į Lietuvą.
Per 10 viešnagės dienų Alenas, įkurdintas Danutės motinos, kuri tuo metu ilsėjosi sanatorijoje, bute, labai stengėsi įtikti 17 metų jaunesnei lietuvei.
- Atvežė dovanų šveicarišką laikrodį, pėdkelnių, šokolado, dukrai meškiuką. Kasdien vesdavosi į kavinę, nes mėgo skaniai pavalgyti. Išvažiuodamas mergaitei dar nupirko Barbę. Į mano vaikus žiūrėjo palankiai, atrodė patikimas. Ir gamino labai skaniai, nes pusę gyvenimo dirbo restorane virėju.
Prieš išskrisdamas namo, vyras paliko pinigų ir Danutės kelionei į Šveicariją, kurią moteris aplankė po kelių mėnesių.
Gyvenimas pagal grafiką
Alenas kartu su baisiai išlepinta dukrele buvo įsikūręs kukliame trijų kambarių bute.
- Bet tada pamačiau jį truputį kitokį. Gyveno griežtai pagal grafiką: 12 valandą pietauja, 18-tą vakarienė, devintą eina miegoti. Pirmąjį vakarą sėdžiu, žiūriu filmą. Staiga pašoko, paukšt - išjungė televizorių: „Viskas, laikas gulti“. Na, nieko sau, nustebau, lietuviai vyrai, kad ir kokie būtų, gyvenimo šitaip nereguliavo!
Kitą dieną išėjom pasivaikščioti. Veda jis mane per parduotuves, bet pinigų nesiūlo. O aš ir dukrai džinsinį sijonuką nusižiūrėjau, ir sūnui kelnes. Kai pamatė, kad „užsiraukiau“, skaudama širdim ištraukė 100 frankų (apie 260 litų): „Einam į specialią parduotuvę…“ Tai kažkas panašaus į mūsų „humanas“. Bet tiko man ir ta „humana“, prisipirkau daiktų po 2 frankus…
Po savaitės parskridusi namo Danutė susimąstė:
- Dieve mano, pamaniau, Lietuvoje taupyk kapeikas, bet kad ir Šveicarijoje tas pats… Eina švilpt tas gobšuolis!
Gyvenimas su vampyru
O štai šveicarui lietuvė labai patiko - jis ir toliau rašė laiškus, galų gale pradėjo lakstyti pas ją į Lietuvą.
- Juk buvau dar jauna, 8 kilogramais „gūdesnė“, šukuoseną pasidarydavau. Bet kaip jis man įkyrėdavo! Visų pirma protestantų tikėjimo. Be to, kalbėdavo 20 valandų per parą! Atsibunda ir pradeda pliurpti prancūziškai, nes gyvena prie Prancūzijos sienos. Ir nė motais, kad aš tos kalbos nesuprantu.
Vienu metu gerbėjas Danutei taip įgriso, kad liovėsi jam rašyti. Alenas supyko: „Aš tave įsimylėjau, o tu tyli…“ Rugpjūtį šventė savo gimtadienį ir moteris susigėdo: nemandagu nepasveikinti - parašė. Vėl viskas prasidėjo iš naujo.
Bendraudama su šveicaru Danutė turėjo slaptą troškimą: kai tik jis išsiskirs su žmona, už jo ištekėti (to labai prašė ir Alenas) ir su vaikais apsigyventi Šveicarijoje. Todėl sukandusi dantis didvyriškai kentė nepatogumus.
- Jis iškviesdavo mane mėnesiui kartą per metus, bet vos ištverdavau. Už mano mamą jaunesnis tik 8 metais, o sekso troško kaip pasiutėlis. Dieną įsitveria į ranką ir nė minutei nepaleidžia. Būdavo, nusivežu siūlų arba ten nusiperku ir mezgu, kad tik nelįstų. O jis nekentė mezgimo, nes tada negalėjo sėdėti šalia ir laikyti už rankos arba kojos. Su manim šveicaras jautėsi puikiai, tiesiog švytėjo, o aš grįždavau namo kaip išsunkta, tikra ligonė… Jis - energetinis vampyras. Bet tikėjausi iškentėti. Ištekėsiu už jo, paskui bus matyti.
Kodėl Danutei nepavyko ištekėti už šveicaro ir kokie nuotykiai laukė moters su kitais užjūrio princais skaityk žurnale „Antra pusė“.
Sauliaus Serapino nuotraukos
„Antra pusė“
