Draugystė turi dar vieną nepaprastai svarbią paskirtį žmonių gyvenime - pasirengimą aukščiausiai žmogiškų ryšių formai - meilei. Meilė - tai prisirišimo, atsidavimo jausmas. Mes mylime savo tėvus, artimuosius, gimtąjį kraštą, gamtą, gyvūnus, daiktus bei reiškinius. Tačiau meile dažniausiai suprantami ypatingi vyro ir moters santykiai.
Vaikino ir merginos, vyro ir moters meilė skiriasi. Jeigu mokykloje berniukas ir mergaitė pradeda draugauti, jeigu toji draugystė turi visus būtiniausius bruožus, jeigu berniukas ir mergaitė gerbia vienas kitą, tai tokia draugystė dažnai perauga į meilę. Tokią meilę galima pavadinti ikivedybine. Jai būdingas mylimo asmens idealizavimas, noras dėl jo atlikti žygdarbį, pasiaukoti. Vedus atsiranda santuokinė meilė. Ji turi mažiau romantikos, realesnė. Atsiradus vaikams, prasideda šeimyninė meilė, kuri taip pat daugeliu bruožų skiriasi nuo ikivedybinės ir santuokinės meilės.
Mūsų šalyje panaikinti bet kokie ekonominiai, teisiniai, religiniai, tautiniai apribojimai, kurie anksčiau varžė besimylinčiųjų santykius. Meilė tapo laisva, nepriklausoma nuo jokių sąlygų. Tačiau palaidumo, nesusivaldymo, dorovės normų nesilaikymo meilėje neturi būti. Lengvabūdiškumas ir palaidumas meilėje dažnai žmogų padaro nelaimingą. Didelę žmogišką laimę meilėje gali patirti tik tas, kas sugeba valdyti savo instinktus. Taigi tikra meilė pasiekiama ir išsaugoma tik turint tvirtą charakterį, stiprius dorovinius pamatus.
Šiuolaikinis jaunimas kartais mėgsta viešai demonstruoti savo meilę. Tai pasireiškia glamonėjimusi, bučiavimusi gatvėje bei kitose vietose. Toks jaunuolių elgesys jokios meilės nerodo. Tai paprasčiausias nesusivaldymas, o dar dažniau - noras pademonstruoti savarankiškumą ir subrendimą. Tačiau toks elgesys rodo anaiptol ne savarankiškumą ir subrendimą, o tik blogą auklėjimą ir žemą elgesio kultūrą.
