Galbūt taip tiktų šiandien perfrazuoti seną italų patarlę „Visi keliai veda į Romą“, mat šis miestas, nuo senovės laikų vadintas Amžinuoju, nūnai turi rimtų konkurentų, tokių kaip Londonas ar Niujorkas. Tačiau Italijos sostinė įsimylėjėliams – tikra Meka. Girdėjau seną italę tvirtinant, kad Amžinąjį miestą aplankiusios įsimylėjėlių poros gali tikėtis amžinos meilės, jei tik nepamirš ten praleisto laiko. VL žurnalistė Eglė Valionienė, neseniai su savo vyru sugrįžusi iš Romos, sakė negalvojusi šitaip apsidrausti, tačiau penkios dienos šiame mieste – išties nepamirštamos.
Nuo antikos iki moderno
Vasario pradžia Romoje lietuviams pasirodė aksominė: devyniolika laipsnių šilumos! Tokiu oru, anot E.Valionienės, maga dairantis keliauti siauromis senamiesčio gatvėmis pėsčiomis, žvelgti iš arti į praeivių veidus, uosti miesto aromatą. Kad ir kuria Romos centro gatve žingsniuotum, visur praeisi kolonas, arką ir prieisi aikštę (itališkai piazza ), būtinai atrasi kokį nors architektūros perlą ar antikinius griuvėsius. Roma – daugiasluoksnis miestas, menantis įvairias epochas. Štai Navonos aikštėje, vienoje didžiausių mieste, kur dabar trykšta trys skulptoriaus Dž.L.Berninio barokiniai fontanai, nuolat būriuojasi pulkai sužavėtų turistų, o vietiniai dailininkai parduoda savo darbus. Iki VI a. šioje vietoje buvusiame stadione vykdavo dievams skirtos sporto varžybos, vėliau buvo pastatytas vadinamasis cirkas masinėms sueigoms ir pramogoms. Viduramžiais šioje aikštėje vykdavo riterių turnyrai, vėliau čia įsikūrė turgus... Taigi yra antikinė Roma, Respublikos laikų Roma ir Roma – imperijos sostinė. Renesanso laikais tik Florencija galėjo varžytis su Roma, o vėliau ji tapo nepralenkiamu baroko meno ir architektūros centru, amžiams bėgant čia suklestėjo klasicizm o, fašizmo , moderno stiliai. Tačiau visa tai mieste ant Tibro upės kranto harmoningai dera tarpusavyje.
Trūko tik žalumos
Valionių porai, pripratusiai prie gamtos artumo, šiame nepaprastai gražiame didmiestyje stigo nebent žalumos, ramybės ir tyro oro. „Gaila buvo žiūrėti į šunelius, kurie, išvesti pasivaikščioti, priversti gamtinius reikalus atlikti ant akmeninio gatvės grindinio. Žalių lopinėlių Romos centre veik nepamatysi, nors ant Palatino kalvos radome ir mandarinų alėją. Keista, kad vieni medžiai be lapų, o kiti smagiai žaliuoja, taip pat ir gražuolės vietinės pušys, – pasakojo pašnekovė. –Pastebėjome, kad miesto centre daugiausia maži automobiliai ir motoroleriai, matyt, romiečiai paiso ekologijos. O ir pravažiuoti itin siauromis jaukiomis Romos gatvelėmis su didelėmis transporto priemonėmis vargu ar pavyktų. Ir jų temperamentas gatvėse – kaip ant delno, italai važinėja greitai, nelabai paisydami taisyklių.“
Romą vadina miestu ant septynių kalvų: ant kiekvienos rasi kokį nors išlikusį senovės šedevrą ar bent jo griuvėsius, nuo kiekvienos atsiveria skirtingas miesto vaizdas. Roma pradėjo kurtis nuo Palatino kalvos, o jos įkūrėju laikomas legendinis vilkės išmaitintas Romulas, kuris, per kivirčą užmušęs brolį Remą, tapo pirmu Romos karaliumi. Pagrindiniai išlikę antikos statiniai – Koliziejus , didžiausias pasaulyje amfiteatras, talpinęs 60 000 žmonių, Panteonas , visų dievų šventykla, geriausiai iki šių dienų išsilaikęs antikinis statinys, Šv. Angelo pilis, iš pradžių buvusi imperatoriaus Adriano mauzoliejus. Legenda byloja, kad, 590 m. mieste siaučiant marui, popiežiui Grigaliui Didžiajam čia pasirodė arkangelas Mykolas. Tai buvo tarsi epidemijos pabaigos ženklas. Iš čia kilęs Šv. Angelo vardas, o tiltą į pilį puošia dešimt skulptoriaus Dž.L.Berninio kurtų įspūdingų angelų. Pilis ilgai buvusi pagrindinė popiežiaus tvirtovė su kalėjimu, ir vienintelis žmogus, sugebėjęs iš jo pabėgti, buvo žymusis skulptorius B.Čelinis.
Itališki ledai – skaniausi
E.Valionienė įsitikino, kad italams kalbėti būtina, kaip ir kvėpuoti, o ypač jie mėgsta diskutuoti viešose vietose. Jie nėra namisėdos, net senoliai netūno namuose, kaimynas kaimynui skiria pasimatymą kavinėje. „Italai plepa garsiai, nesivaržydami, energingai gestikuliuodami – tai būtų labai neįprasta šiauriečio ausiai, jei ne graži daininga jų kalba. Smagu žiūrėti, kaip romiečiai bendrauja, į kavines vedasi ir vaikus. O senjorai, orūs ir elegantiški, atrodo puikiai. Italai, ne tik moterys, bet ir vyrai, rūpinasi savo išvaizda, o ypač puošiasi mamyčiukai, kurie iki keturiasdešimties gyvena pas mamą ir net vedę pas ją pietauja, – pasakojo Eglė. – Beje, kavinėje italai geria tik kavą, daugiausia ekspreso arba kapučino, tad paprašęs arbatos būsi nesuprastas. O kalbant apie virtuvę – labiau nei išgirtosios picos mums patiko makaronai, pasta, o ypač spaghetti carbonare, kurie ten itin populiarūs. Kad ir kiek kartų valgytum, nesuprasi, ko ten, be vietinio jautienos kumpio ir kiaušinių, dar įdėta, kad taip skanu. Negalėjome atsispirti ir kumpiui bei sicilietiškiems pomidorams. O patrauklus patiekalų išdėstymas užkandinių vitrinose nuolat vertė tįsti seiles.“
Tačiau labiausiai smaližei Eglei patiko itališki ledai, nors pirmą kartą paragavusi jais nesusižavėjo. „Tačiau netoli viešbučio, kuriame apsistojome, aptikau mažą ledainę. Vėliau jos nebepajėgdavau ramiai apeiti, vis užsukdavau, net slapčiomis nuo vyro... Ledai čia beveik visur gaminami vietoje, yra natūralūs ir išties nepamirštamo skonio“, – atsiduso Eglė ir patikino, kad Romoje smaližių pinigai tirpte ištirps susiradus šaunią ledainę.
VL žurnalistė Rūta Klišytė
