Laiškas mano meilei
Tą dieną, kai tave pamačiau , supratau kad kažkas mano gyvenime apsivers. Tavo žvilgsnis man sakę , kad tai nauja pradžia. Nenorėjau tuo patikėti, nes šalia manęs buvo kitas žmogus , bet tai buvo stipriau už mane.
Ir tada, kai tave sutikau ir tu paėmei mano ranką, viskas, kas buvo sudužo į mažas šukeles. Aš net nesupratau , kaip stipriai šita banga mus nešę tolyn aš buvau taip stipriai apsvaigusi, kad nemačiau nei vienos tavo ydos.
Žmonės mane sake sustok kur tu skubi , bet tai buvo stipriau tai buvo daugiau nei kada nors jaučiau. Gyvenau pasakoje, euforijoje ir su ta akimirka, kaip manyje užsimezgę gyvybė, aš supratau, kad mano pasaka, be laimingos pabaigos. Sėdėjau su savo skausmu, kai tu lietei kitą moterį, ir aš negalėjau padaryti nieko.
O tavo žodžiai, kad „nežinau ar myliu tave“ man dūrę į širdį, o Dieve , kaip norėjau tada , kad tai būtų peilis, visam laikui nutraukęs mano kančias. Bet aš buvau nebe viena, manyje plakė dar viena širdis, dar viena siela kuri prašėsi gyventi, aš neturėjau jėgų be tavęs tai daryti, bet laikas po truputi gydė žaizdas, žmonės vėl šypsojosi ir jų veiduose aš nebemačiau melo.
Mėginau išmokti, patikėti, kad pasaulis gali būti gražus. Ir ta viena mintis, kad esu neviena, leido man išgyventi. Prabėgo daug skausmo dienų, daug praverktų valandų ir tu pasibeldei į mano duris.
Ir aš pamačiau tave, tavo žvilgsnis man sakė, kad tai nauja pradžia ir aš vėl tavim patikėjau, nes tai buvo stipriau už mane. Ir tada supratau, kad aš neišmokau gyventi be tavęs.
Dabar tu šalia aš mokausi tavim pasitikėti. Mes abu laukiam to, ką sukūrėm drauge. Tavo atgaila man leido patikėti, kad galima atleisti ir toliau mylėti. Kiekvieną naktį prabundu, kad galėčiau pažiūrėti į tave mieganti ir įsitikinti, kad dar esi šalia.
Ir dėkoju Dievui už tą meilę už ta manyje augančia gyvybę už sugrįžusią meilę namo. Ir meldžiuosi kiekvieną vakarą Dieve tau, kad mano pasaka, pasibaigtų laimingai.
Jurgita
