Gyvenimas apvirto aukštyn kojomis
Nachičevanės mieste gimusį ir augusį B. Zeinalov likimas ne kartą privertė keisti gyvenamąją vietą. Teko tarnauti Turkmėnijoje, dvejus metus gyventi Klaipėdoje, na, o 1982 metais jis atvyko į Šiaulius, kur gyvena iki šiol. „Klausite, kas mane sulaikė Šiauliuose? Iš tiesų meilė. Meilė žmonai, šeimai, miesto gyventojams“, – šypteli jis.
Vyriškis lyg šiandien prisimena, kaip pirmą kartą Saulės mieste sutiko savo būsimą žmoną. Tiek jis, tiek ji gyveno Zokniuose. „Viskas buvo labai romantiška“, – nedaugžodžiauja B. Zeinalov, o akyse sužiba kibirkštėlės.
Kiek pasvarstę jiedu nusprendė, jog gyvenimo keliu nori žygiuoti kartu. Tačiau iššūkių, kaip galima numanyti, netrūko – skirtingos tautybės, skirtingi papročiai, šventės, net virtuvė!
Pirmą kartą paragavęs lietuvių taip mėgstamų cepelinų vyriškis pagalvojo – kažkas čia ne taip, tačiau laikui bėgant apsiprato. „Dabar jau visai nieko, tik daug jų negaliu suvalgyti. Ir šaltibarščius labai mėgstu. Viską jau valgau“, – tikina B. Zeinalov.
Nemažai naujovių į savo gyvenimą teko įnešti ir lietuvaitei. Paaiškėjo, kad Naujuosius metus teks švęsti dukart per metus! Azerbaidžane Naujieji metai – Novruzas – švenčiami kovo mėnesio pabaigoje. Tai pavasario atgimimo bei gyvybės sugrįžimo šventė.
Tądien ant stalo privaloma patiekti ypatingą graikinių riešutų gardėsį – pachlavą. Apie pastarąjį lietuvaitė nebuvo girdėjusi, todėl iš pradžių B. Zeinalov kartu su žmona sukiodavosi virtuvėje ir rodydavo, kaip ką daryti. „Tačiau dabar ji – pati geriausia“, – šypsosi jis.
Bendruomenę suvienijo nelaimė
Graži šeima išaugino keturis vaikus. Visiems jiems Šiauliai – gimtas ir mylimas kraštas. „Aš dar nesutikau tokio žmogaus, kuris sakytų, kad jam gimtinėje yra blogai“, – paklaustas, ar vaikai patenkinti Šiauliais, sako B. Zeinalov.
Nepaisant to, atžalos kartas nuo karto vis paprašo, kad šeima nuvyktų į tėvo gimtinę, kurios jiems dar neteko lankyti. „Planavome važiuoti šiais metais, bet keliavome į Maskvą, kur tuokėsi dukterėčia, todėl nebepavyko“, – sakė vyriškis ir pridūrė, kad jokių giminių Šiauliuose neturi.
Galbūt todėl mindamas miesto gatvėmis B. Zeinalov vis klausydavo, ar neišgirs ko azerbaidžanietiškai kalbant. Jei tik išgirsdavo – pakalbindavo, susidraugaudavo. Šiuo metu šiltus ryšius vyriškis palaiko net su 30 šeimų.
„Mes susibūrėme po nelaimės. Vienas azerbaidžanietis mirė ir reikėjo vežti jo palaikus į Azerbaidžaną. Tai mes surinkome pinigų, o po to nusprendėme, kad reikia kurti bendruomenę ir kas mėnesį rinkti lėšų, jei kada panaši situacija pasikartotų, kad galėtume iš karto vienas kitam padėti“, – apie tai, kaip Šiauliuose prieš penkerius metus susikūrė Azerbaidžano bendruomenė, pasakojo jai vadovaujantis B. Zeinalov.
Tiesa, bendruomenės nariai bendrauja ne tik tada, kai kuriam nors iš jų reikia pagalbos rankos. Kartu su šeimomis jie švenčia įvairiausias šventes, sveikina vienas kitą su gimtadieniu, vestuvėmis ir pan.
Bendruomenės pirmininkas prisimena, kaip praėjusiais metais visi kartu ėjo į lietuvaičio ir azerbaidžanietės vestuves. Nuspręsta padovanoti originalią dovaną – širdelės formos tortą, kurio viena pusė papuošta Lietuvos vėliava, kita – Azerbaidžano.
O šalia – prierašas: „Dvi tautos vienoje širdyje“. „Va taip draugiškai mes ir gyvename. Kartais tiesiog skambiname vienas kitam ir klausiame, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą“, – tikino B. Zeinalov.
Nėra atlygio – nėra pagalbos
Azerbaidžano bendruomenės Šiauliuose pirmininkas įsitikinęs, kad vieningumo vertėtų pasimokyti ir šiauliečiams. Energingas vyriškis tikina, kad šią mūsų ydą itin gerai pastebėjo, kai prieš šešerius metus nusprendė tapti Zoknių bendruomenės kelių namų bendrijos pirmininku.
Norėdamas taupyti bendrijos lėšas, skatinti bendruomeniškumą, B. Zeinalov pakvietė gyventojus į talką. Deja, tokiu pasiūlymu susidomėjo nedaugelis. Negana to, net ir šių entuziazmas greitai užgeso, kai pamatė pro langus žiūrinčius kaimynus, kurie, užuot padėję tvarkytis, vos ne šaipėsi.
„Tada žmonės pareiškė priekaištų, kad nenori tvarkytis. Geriau surasti žmogų, kuris padarytų šiuos darbus ir jam už tai sumokėti. Esą taip bus pasiekta lygybė, nes visiems reikės mokėti vienodą sumą“, – karčia patirtimi dalijosi bendrijos pirmininkas.
Tuo metu Azerbaidžane, anot jo, visiškai kitokia tvarka. Pavyzdžiui, jei koks žmogus gauna žemės ir nusprendžia pasistatyti namą, visi aplinkiniai, kaimynai atskuba jam į pagalbą. Niekas net nesitiki, jog už tai bus sumokėta – viskas daroma gera valia.
„Šiandien aš padėjau tau, rytoj tu padėsi man. Taip jie gyvena. Ir man labai gaila, kad Šiauliuose taip nėra. Kažkaip įprasta, kad čia net už pagalbą draugui tikimasi kažkokio atlygio“, – teigė B. Zeinalov.
Nepaisant to, vyriškis labai gerbia šiauliečius ir tikina, kad daugiau nei per trisdešimt metų nė karto neteko išgirsti kokių nors replikų mieste, svetima jam ir diskriminacija. „Prisimenu, kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, vienas garbaus amžiaus vyriškis man pasakė: „Žinai, vaikeli, jeigu tu su žmonėmis elgsiesi žmoniškai, tai ir jie su tavimi taip elgsis.“ Žinote, taip ir yra. Jeigu esi geranoriškas, draugiškas, tokie būna ir kiti“, – baigdamas pokalbį sakė jis.
Jolanta Grubliauskaitė
