Meilė pagal A. Kaniavą
Andriaus Kaniavos, bardo, dainų autoriaus, „Keistuolių“ teatro aktoriaus tėvas Eduardas Kaniava, garsus operos solistas, yra prisipažinęs, kad jo sūnus – kur kas talentingesnis ir nuėjęs kur kas toliau nei tėvas. Na, laikas viską pasvers ir pamatuos, o įdomiausia tai, kad abu šie vyrai savo keliu pasuko verčiami... trūkumų. Eduardas Kaniava šveplavo, tad nė nedrįso svajoti apie solisto karjerą, bet troškimas dainuoti privertė jį ištarti tą prakeiktąją „r“... O Andrius Kaniava, anksti ir rimtai „susirgęs“ žirgais, svajojo su jais siekti aukštumų, tačiau silpnas regėjimas tapo rimta kliūtimi jodinėti ir privertė pasirinkti aktorystę...
Galbūt žirgai ir sportas nemažai prarado, užtat mes, žiūrovai ir klausytojai, gavome daug! 39-erių A.Kaniava taip mylimas publikos, kad ištikimiausi jo gerbėjai susibūrė į klubą, o jo spektakliai bei koncertai – ne šiaip malonūs akiai ir ausiai, o taikantys tiesiai į širdį. Tiesa, kad žirgai klauso tik itin gero ir nuoširdaus žmogaus. Tik tokio ir mums verta klausytis. Andrius pastatė ir naują monospektaklį, apie kurį pats ir papasakojo.
Kas jums, Andriau, mieliau – teatras ar muzika?
To manęs dažnai klausia, ir visiems atsakau vienodai. Muzika ir teatras vienas kitam padeda, nes, jeigu, pavyzdžiui, būtų vien muzika arba vien teatras, mane tai ganėtinai „užkaltų“, taptų amatu. Jeigu jaučiu, kad atsiranda rutina, sustabarėjimas vienoje srityje, iš karto metuosi į kitą. Atsiranda kitokių minčių, idėjų, ką pakeisti.
Jums malonu daryti tai, ką darote, ar tai jus stumia į priekį?
Kartais būna, kad nieko nedarau ir nenoriu daryti. Būna periodų, kai jautiesi visiškai senas, išsikvėpęs ir visas išgręžtas, ir darai tik todėl, kad esi įsipareigojęs, noro visai nebūna. Labai nemėgstu šitų laikotarpių, gniuždančių ir nemalonių, bet, ačiū Dievui, jie gana greitai baigiasi.
Turite savo mūzą?
Ne, neturiu. Nežinau, ar turėsiu. Su mūzomis sunku šiais laikais.
Jei ne aktorius, kuo būtumėte?
Velnias žino, kuo būčiau... Dailininkas – tikrai ne, nes neturiu jokių meninių gebėjimų... Tikrai neįsivaizduoju. Pats sau tą klausimą esu uždavęs... Labai įdomu, kaip viskas būtų susiklostę, bet dabar tikrai nežinau.
Kas jums arčiau širdies – proza ar poezija?
Tikriausiai proza. Jei būčiau daug poezijos perskaitęs, tada turėčiau teisę kalbėti apie tai. O aš nesu jos žinovas, kad galėčiau pasakyti – artimesnė, tolimesnė... Aš to neišmanau, esu menkai su ja susipažinęs, ir man dėl to labai gėda. Skaitau tai, ką man pataria, arba pats susirandu ką nors, bet šiaip neturiu kuo pasigirti.
Ar jums svarbi kūrybinė aplinka, ar, pagautas įkvėpimo, dainos tekstą galite išgirsti net ir vidury gatvės ar autobuso stotelėje?
Ne, vidury gatvės ar stotelėje to padaryti negaliu. Ganėtinai sunkiai tai išeina. Būna momentų, kai tave staiga kažkas pagauna, greitai parašai, o dėl to apsigauni: atrodo, kad labai greitai parašysi, o po to užstringa ir labai sunkiai, besikamuodamas viską baigi ir tik jei manai, kad tai verta dėmesio. Čia lygiai taip pat, kaip repetuoti: mane nervina, kai per repeticijas kas nors salėje garsiai kalba telefonu ar pan. Mane nervina, kai aplink triukšmas: mat rašydamas ar repetuodamas turi pabūti vienas. Gatvėje tai sunkiai pavyksta.
Kaip „susirgote“ Jurgio Kunčino knygomis?
Užsikabinau perskaitęs jo romaną „Glisono kilpa“. Jis man padarė labai didžiulį įspūdį. Kai autorius traukia, pradedi ieškoti daugiau. Romaną „Tūla“ perskaičiau gerokai vėliau. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais „Glisono kilpa“ buvo išleista labai paprastu formatu, ant pigaus popieriaus. „Glisono kilpa“, „Menestreliai maksi paltais“, „Laba diena, ponas Enrike!“ – tai tokių ganėtinai žiaurių apsakymų rinkinys, tačiau su labai šviesia potekste. O „Tūla“ vainikavo viską, visus tuos kitus perskaitytus dalykus. Aptikau per labai skirtingus A.Kunčino kūrinius besidriekiančias linijas, kai tas pats herojus keliauja per visus jo romanus ir apsakymus. Ar jums pažįstamas jausmas, kai atrodo, kad jau esi tose vietovėse buvęs, tuos pastatus ir kitką matęs? Lygiai taip pat ir aš, A.Kunčiną skaitydamas, jaučiausi, kad čia jau esu buvęs... Todėl man jo kūryboje viskas labai priimtina.
Ιr kilo mintis tai perkelti į teatro sceną?
Ilgai galvojau, kaip tokį rašytoją (Kunčiną – red.past. ) perkelti į teatrą, nes tai – puiki literatūra, daug pasąmonės srauto, labai daug pasakojimo. Kunčiną laikyčiau istorijas pasakojančiu poetu. Visos knygos sudarytos iš istorijų, ir jų neapkrausi etiudais, vadinamosiomis lietuviškomis metaforomis, neprisikrausi pilną sceną daiktų: Kunčinas tam netinka; jis – istorijų pasakotojas.
Labai ilgai brandinau tą sumanymą, bet vis nesiėmiau, po truputį užsirašinėjau, galvojau. Paskui, prieš dvejus metus ar prieš pusantrų, sėdau ir parašiau, kaip įsivaizduoju... Tai – lyg ir ne pjesė, scenarijumi irgi nepavadinsi... Šimtą kartų viską keičiau, bet ir dabar neatmetu galimybės, kad dar daug kas keisis.
Spektaklis vadinasi „Tūla ir kiti“, nes tai – aliuzija į Kunčino romaną „Bilė ir kiti“, kuris man irgi labai patiko. Tie „kiti“ – personažai iš kitų autoriaus kūrinių. Kunčinas yra labai kinematografiškas ir tai, kad iki šiol niekas net nepabandė pagal jį statyti filmo, sakyčiau, yra vietinės reikšmės nusikaltimėlis.
Į pusantros valandos spektaklį apie žmogų, besiblaškantį gyvenime, sudėjau visa, kas A.Kunčino knygose svarbiausia – jų kvapą, nuotaiką, mintį. Ir pats Vilnius čia figūruoja: juk rašytojas rašo apie Vilnių... Taigi tas žmogus randa užuovėją, tyro oro gurkšnį, kurio jam taip trūko. Ta jo laimė truko viso labo savaitę, bet išliko visam gyvenimui.
Kodėl pasirinkote monospektaklio formą?
Tai yra istorijos, kurias pasakoja vienas žmogus apie kitus žmones, miestą, meilę, savo paklydimus. Monospektaklio forma, manyčiau, yra geriausias sprendimas.
Spektaklyje pavirstate šikšnosparniu...
Tiesa ar netiesa, mistika ar pramanas, kad herojus, pasivertęs šikšnosparniu, iš beprotnamio, iš kalėjimo skrisdavo į tas vietas, kur buvo laimingas. Tai yra labai gražu, ir aš tai palikau.
Ar šiuo spektakliu norite pasakyti ką nors svarbaus?
Būtent spektaklis ir pateikia atsakymą. Jame nuskamba tyras A.Kunčino klausimas „Ką jūs norite pasakyti?“, ir jis pats atsako: „Tai galbūt jūs sugalvokite, ką aš noriu pasakyti“...
Kažkaip nepadoru tai: statau spektaklį ir dar turiu aiškinti, apie ką jis. Aišku, yra menininkų, kurie burba: „Aš norėjau atskleisti tą, tą ir tą, o jūs, kvailiai, nesuprantate.“
J.Kunčino romane „Tūla“ daug sovietizmo apraiškų. Jūsų spektaklyje veiksmas vyks dabartyje. Ar čia svarbus laikas?
Taip, tų sovietinių apraiškų yra labai daug, būtent apie tai ir pasakojama. Ir spektaklyje bus daug tokių palyginimų, kaip buvo ir kaip yra dabar. Sakykime, Latako gatvė, kuri šiandien labai graži, švyti kontorų langais, o prie jų – brangūs automobiliai stovi. Kunčino laikais ten buvo griuvėsiai, kuriuose rinkdavosi benamiai.
O kaip įsivaizduojate Tūlą? Juk ši moteris labai miglotai parodyta romane.
Apskritai neaišku, ar ji buvo. Tai ir yra pats įdomumas. Autorius labai aiškiai pasakė: „Neaišku, ar aš pats tave sukūriau, ar tu apskritai buvai.“ Ji sukurta kaip savotiškas gelbėjimosi ratas. Meilė tokia ir turi būti. Turi padėti, o ne žlugdyti, neturi versti pasikeisti, atsisakyti tam tikrų savo vertybių.
Ko nors tikitės iš savo spektaklio žiūrovų?
Spektaklis įvyksta tada, kai išeini prieš žiūrovus. Žiūrovas viską atgaivina, kitokį svorį suteikia visoms detalėms, pakeičia akcentus. Kaip sako mano praktika, pasikeičia į gera. Dievinu tokius spektaklius! Teatro spektaklis turėtų būti kaip labai geras džiazo koncertas, jis turėtų keistis nuotaika, spalva, gaida – mažorine, minorine...
O žiūrovai ir taip fantastiški! Esu dėkingas, kad jų yra, ir viskas. Jų yra, ir jų dėka esame mes. Aš tą vis kartoju, bet tai yra tiesa, tuo labai tikiu. Ko dar galiu iš jų reikalauti? Juk žmonės ateina, atvažiuoja į koncertus, klausosi, tad turime tik džiaugtis, kad toks poreikis ne mažėtų, o tik didėtų.
Ar jūsų entuziazmas sumažėtų, jei salėse koncertuodamas ar vaidindamas matytumėte vos porą žmonių? Ar jums to pakaktų?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad pilna salė nedžiugina. Bet esu atlikęs vieną tokį eksperimentą: važinėjau po provinciją su koncertais savo lėšomis, nes buvo labai įdomu pamatyti, kas gi provincijoje renkasi į tokius koncertus. Labai lengva surinkti pilnas sales Vilniuje ar Kaune, o kai nuvažiuoji, sakykime, į Uteną, Ukmergę, Anykščius, žmonių, aišku, nedaug, bet koncertai –labai smagūs. Labai šviesių žmonių ateina, ir tai yra žavu.
VL žurnalistė Rūta Klišytė
