Marius Eidukonis
Pirmadienio popietę ant kalvelės Karveliškių kapinėse amžinojo poilsio atgulė Himalajuose teroristinio išpuolio auka tapęs alpinistas Ernestas Markšaitis. Kartu su juo į vieną pavojingiausių pasaulio viršukalnių Nanga Parbato kopęs Saulius Damulevičius vien dėl laimingo atsitiktinumo išvengęs žūties, alpinistą lydėjo ir ilgoje kelionėje į namus.
Išgelbėjo atstumas
„Jau dešimtmetį užsiimu alpinizmu ir tai buvo pirmas toks beprecedentis įvykis. Jis visiškai nesusijęs su tais pavojais, kurie kyla alpinistams. Bazinė stovykla, kurioje prieš daugiau kaip savaitę įvyko kraupi nelaimė, yra saugumo oazė kalnuose, kurioje po intensyvaus kopimo ilsisi alpinistai. Todėl šis išpuolis visus taip ir sukrėtė, nes niekas nesitiki to kalnuose“, – po ilgos kelionės namo iš Pakistano pasakojo S.Damulevičius.
Alpinistas pripažino, kad jeigu žudynės būtų įvykusios keliomis dienomis anksčiau, aukų būtų buvę kone du kartus daugiau ir vargu ar jis dabar būtų gimtinėje. Saulius prisiminė, jog alpinistai išsiskyrė todėl, kad E.Markšaičiui buvo prasidėję stiprūs pilvo skausmai, kurie tikriausiai kilo apsinuodijus maistu. „Tokie įvykiai dažni bazinėse stovyklose, ypač tokiose egzotiškose šalyse kaip Pakistanas. Man irgi buvo tas pats, tačiau iš vieno kanadiečio gavau gerų vaistų, kurie padėjo įveikti negalavimus, ir aš nutariau kopti, o Ernestas liko ilsėtis. Su manimi kopė dar keli alpinistai iš kitų šalių. Jeigu būtume pasilikę, aukų būtų buvę kur kas daugiau“, – pasakojo S.Damulevičius. „Toks protu nesuvokiamas išpuolis galėjo įvykti bet kur – gatvėje, oro uoste, ir todėl aš tikrai nesiruošiu atsisakyti savo aistros alpinizmui“, – teigė į Lietuvą kolegos alpinisto E.Markšaičio palaikus parlydėjęs Lietuvos alpinizmo asociacijos vadovas.
Išgąstis ir nemiga
Pasak jo, dauguma alpinistų pareiškė nepasitikį bazės valdytoju, nes jis atsainiai rūpinosi stovykla ir jos valgykla. „Jau po nelaimės stovyklos vadovas pradėjo vogti likusią įrangą. Nusileidę nuo kalno patys pradėjome saugoti stovyklą. Naktį nesumerkėme akių, budėjome, buvome sutarę, ką darysime, jeigu išgirsime pavojaus signalą. Sutarėme, kad visi išsilakstysime į skirtingas puses“, – apie po žudynių stovykloje praleistą naktį pasakojo lietuvis.
Nanga Parbato viršukalnę bandęs įveikti lietuvis pasidalijo ir paskutinių kelionės dienų su žuvusiu Ernestu akimirkomis. „Su Ernestu bendravome dvi dienas prieš nelaimę. Tą vakarą, kai buvo užpulta stovykla, aš buvau jau šešių kilometrų aukštyje, o bazinė stovykla buvo 4 kilometrų aukštyje. Birželio 23-iąją iš vietinio pakistaniečio išgirdome, kad alpinistai bazinėje stovykloje išžudyti ir leistis į stovyklą pavojinga, kol neatskris kariniai sraigtasparniai“, – kraupius tų dienų įvykius pasakojo S.Damulevičius.
Alpinistas neslėpė, jog jautė, kad su stovykloje likusiu lietuviu įvyko kažkas negera. „Ramybės nedavė mintis, kad Ernestui kažkas nutiko. Bet visą laiką vyliausi, kad dar išvysiu jį gyvą. Galvojau, gal jam pavyko pabėgti arba kad jį išgelbėjo kariškiai“, – pasakojo ekspedicijos dalyvis.
Šalies nepasmerkė
S.Damulevičius prisiminė, jog ir iš vietinių gyventojų elgesio nebuvo galima įtarti, kad gresia kokia nors nelaimė. „Apie kokias nors provokacijas negali būti nė kalbos. Su visais jais elgėmės kaip su savais. Ernestas mane pats pakvietė į šį kraštą ir visuomet jį minėjo kaip labai draugišką, apie pavojus net nebuvo kalbama. Jis pats mokėsi urdu kalbos. Tarp jo daiktų radome mokyklinukams skirtus kalbos mokymosi uždavinius“, – sakė S.Damulevičius.
Kiek anksčiau žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimai, kad į stovyklavietę buvo atklydę asmenys, kurie ragino alpinistus priimti islamą. Saulius teigė, kad su jais bendrauti neteko, tačiau kiti alpinistai jam patvirtino, kad į bazinę stovyklą buvo atvykę trys keturi vyrai iš musulmonų miesto, esančio už 500 km. „Visi pamanė, kad šie žmonės atėjo mokyti vietinių religijos. Taip dažnai nutinka. Nebuvo tokios ekspedicijos, prie kurios bent trumpam neprisijungtų vietiniai gyventojai, pasakojantys apie savo kultūrą. Tai įdomu ir mums“, – teigė iš Pakistano grįžęs alpinistas.
S.Damulevičius sakė, kad šis įvykis jo požiūrio į Pakistaną nepakeis. „Pakistane stovi apsauga prie bankų, prie viešbučių. Ten labai daug ginklų. Nemanau, kad šis incidentas pakeis mano požiūrį į šalį. Kalbu apie paprastus žmones, kurie yra svetingi ir atvira širdimi priima užsieniečius“, – atviravo S.Damulevičius. Ekspedicija Pakistane, kurioje dalyvavo ir lietuviai, turėjo tęstis 50 dienų.
Skirs finansinę paramą
Premjeras Algirdas Butkevičius pažadėjo, kad per teroro aktą Pakistane žuvusio alpinisto E.Markšaičio šeimai bus skirta finansinė parama. „Mūsų įstatymuose tai kol kas to nenumatyta, bet žinodami, kad įvyko tokia didžiulė nelaimė, mes pavedėme Sporto departamentui, kad būtų pripažintas tam tikras statusas kaip alpinistui, ir vadovaudamiesi tuo statusu skirsime šeimai finansinę paramą“, – sakė premjeras. Jis teigė kol kas negalintis pasakyti, kokio dydžio kompensacija galėtų būti skirta nukentėjusiojo šeimai. Premjeras taip pat atmetė kritiką, esą Lietuvos valdžia skyrė per mažai dėmesio Pakistane per teroro aktą žuvusiam Lietuvos alpinistui. „Mes skyrėm daug dėmesio nuo pat pirmos dienos, Užsienio reikalų ministerija palaikė labai artimą ryšį su kitu alpinistu, kuris liko gyvas. Vakar aš su juo kalbėjausi, jis padėkojo ir Turkijoje esančiam ambasadoriui Kęstučiui Kudzmanui, kuris kiekvieną dieną, nuo pat pirmos valandos, sužinojęs apie teroristinį atvejį, ėmėsi tam tikrų priemonių. Tiek aš, tiek Užsienio reikalų ministerija gaudavome visą su įvykiu susijusią informaciją“, – tvirtino premjeras.
Žmonės – pavojingiausi
Man niekada nekildavo mintis, kad gali atsitikti kas nors panašaus. Jeigu kalnuose esi savo vietoje, tai jautiesi tikrai saugiau negu mūsų miestuose ar kaimuose. Apskritai, kuo toliau nuo civilizacijos, tuo geriau. Didžiausias grėsmes kelia žmoniški reikalai. Prieš devynerius metus pats buvau Pakistane visai arti sienos su Afganistanu. Prieš šią kelionę, tiesą sakant, buvo baimės, tačiau visas tris savaites, kurias ten praleidau, niekas mūsų nekliudė. Ši tragedija – išskirtinis atvejis. Vis gi aš dar kartą norėčiau pasakyti, kad didžiausia grėsmė atsiranda ten, kur yra žmonės. Jeigu esi vienas su gamta, joks pavojus negresia.
