Leidyklos „Metodika“ pastangomis dienos šviesą išvydo naujas Davido Herberto Lawrence'o romano „Mylinčios moterys“ leidimas. Ta proga norėtųsi tarti keletą žodžių apie rašytoją ir pagvildenti pagrindines temines romano gaires.
D. H. Lawrence'as – meilės mąstytojas ir prozininkas
Turbūt nėra kito tokio rašytojo vyro, kurio kūryboje meilės tema turėtų tokią didelę reikšmę, kaip D. H. Lawrence'o. Tačiau tai nėra jausminga meilės proza, kurioje pasitenkinama patyrimo – jausminio išgyvenimo ar, tiksliau, išgyvenimo istorijos – perteikimu, tegu itin jautriu ir subtiliu; tarytum faktinis patyrimas – išgyvenimas – būtų gyvenimo pamatas ir galutinė galimybė; tarytum tai būtų atsakymas į klausimą apie gyvenimo prasmę, o ne akstinas tokį klausimą kelti. Šiuo atžvilgiu Lawrence'as yra daugiau negu rašytojas, jei rašytojo vaidmenį suprasime kaip žmogiškojo patyrimo perteikimą estetiniu lygmeniu, pasitenkinant patyrimo medžiaga ir neieškant jos giluminio pagrindo.
D. H. Lawrence'ą pagrįstai galima vadinti mąstytoju vizionieriumi, filosofu ir mistiku, rašiusiu prozos stiliumi. Jam rūpi ne jaudinamai aprašyti vieną ar kitą žmogiškojo patyrimo aspektą, o atskleisti pačią būties sąrangą - žmogaus ir pasaulio prigimtį. Būties sąrangą jis atskleidžia per lyties slėpinį - dviejų amžinų kuriančiųjų jėgų – moteriškumo ir vyriškumo - sąveiką. Lytis jam turi mistinę reikšmę, todėl jos ištakų jis ieško kitapus visų žmogiškų identifikacijų, per kurias pasaulyje reiškiasi asmenybė. Jam nėra svarbu kalbėti apie lytis kaip fizines, socialines ar psichoemocines skirtybes, nes tai tėra giluminio prado išraiškos - išvestinės, o ne pamatinės kategorijos. Žmoguje lyties slėpinys atsiskleidžia tuomet, kai asmenybė numiršta ir lieka tik amžina savastis – galutinis „aš“ – toks, koks, perfrazuojant paties rašytojo žodžius iš romano, „amžių pradžioje užgimė rojaus sode, kur vyriški ir moteriški angelai egzistuoja tobuloje pusiausvyroje vieni su kitais tarytum žvaigždės“. Amžinas vyriškumas ir moteriškumas – tai du Dievo veidai, o kiekvienas individualus vyras ir moteris yra hologramos – mažytės dalelės, kuriose glūdi visumos ar šaltinio potencija. Pagrindinė dviejų didžiųjų pradų sąveikos arena žmogiškoje plotmėje - tai vyro ir moters meilės santykių kontekstas.
Holistinio meilės santykio paieškos
Romane Mylinčios moterys meilės santykį autorius vaizduoja kaip žmogiškojo patyrimo galimybių viršūnę. Vis dėlto „viršūnę“ lemta pasiekti tik tokiam meilės santykiui, kuris įtraukia žmogaus esybę kaip visumą – ne kintamų jausmų, o būties pamato lygmeniu. Tokį santykį galima įvardinti šiandien plačiai vartojama sąvoka „holistinis“. Norint sukurti „holistinį“ santykį, pirmiausia reikia save pažinti, o tai yra ilgas kelias. Knygoje šis kelias traktuojamas ne kaip „dvasinė praktika“ kokia nors technine prasme, o kaip patyrimas, kuriame žmogus pats sau atsiskleidžia vis gilesniu lygmeniu, o sykiu vis giliau suvokia supantį pasaulį. Kuo daugiau tikrumo atsiskleidžia jame pačiame, tuo jis tampa jautresnis tikrumo iškraipoms arba atitolimui nuo tikrumo savo aplinkoje. Čia kalbama apie atitolimą nuo organinės prigimties, kurioje žmogus ir gamta, kūnas ir dvasia, meilė ir valia yra nedalomai susiję.
Holistiniame meilės santykyje abudu partneriai dalyvauja ne dalimis, o pilnutinai – visa savo esybe – kūnu ir dvasia – tuo pat metu, o ne pakaitomis. Tik toks santykis, kuriame dalyvaujama visa esybe, - įteigia rašytojas, - mus gali atgaivinti ir dvasiškai praturtinti. Kitoks tegali nualinti, nuskurdinti ir nuvilti.
Kita vertus – iki galimybės sukurti tokį pilnatvišką santykį, kaip sakyta, reikia nusigaut – pačiam tapti tokio santykio galimybe. Romane nėra atvirai įvardijama, kokia tai būklė, bet galima nuspėti, kad tai yra vidinės pilnatvės ir palaimos būklė. Turbūt geriausiai ją tiktų įvardinti sanskrito terminu „samadhi“, kurį budizmas aiškina kaip nušvitusią, tikrovės dualumą įveikusią sąmonę. Pagrindinis romano herojus intelektualas Birkinas - labai autobiografiška figūra, kurioje ryškiai išreikšta paties autoriaus pasaulėjauta ir vidiniai ieškojimai – žino ir tokios būklės, ir tokio santykio skonį, bet vis dėlto jaučia, kad pats dar jos pilnutinai nepasiekė:
„...mane siutina, kai negaliu pasiekti tos savojo aš dalies, kuri iš tikrųjų auga. Jaučiuosi įsipainiojęs, susijaukęs ir negaliu niekaip atsitiesti. Nežinau, ką iš tikrųjų reikia daryti. [...] negaliu pražydinti savo gėlės. Arba amaras jos pumpurą suėda, ar koks vabalas nustelbia, ar jis nesubręsta. Tegu ją galas, net pumpuro nėra... Tik prieštaravimų mazgas“ [psl. 112]
Birkinas ir jo mylimoji Ursula turi perspektyvų pasiekti šią aukščiausią žmogiško santykio galimybių viršūnę, bet jų meilės kelias ganėtinai erškėčiuotas, nes jie reikalauja vienas kito nusikryžiavimo, bando įveikti vienas kito meilės koncepciją. Taip, būtent „koncepciją“. Tarp herojų vyksta intensyvūs ir aistringi disputai, kurių metu – sąmoningai ar ne – jie stengiasi išklibinti ne tik vienas kito meilės sampratą, bet net ir vienas kito savimonės pamatą – tam tikra prasme nužudyti vienas kitą. Nužudymas šiuo atveju reiškia ne fizinį sunaikinimą, o kliūčių trokštamam meilės santykiui sunaikinimą vienas kito sąmonėje – dualumo įveikimą vienas kitame. Koks gi tai dualumas? Na, akivaizdžiausia jo apraiška – tai priešprieša tarp meilei imlios vieno ir kito esybės dalies ir tos dalies, kuri nori primesti antrajam savo meilės sampratą ir su ja susijusius lūkesčius. Ją galima įvardinti kaip priešpriešą tarp dvasios ir asmenybės. Jiedu abu trokšta meilės, tačiau meilę suvokia skirtingai. Ursula ją įsivaizduoja kaip egzaltuotą jausmą, kuriam trokšta atsiduoti visa esybe. Birkinas gi trokšta pasiekti mylimąją gilesniu lygmeniu nei jausmai – ten, kur baigiasi asmenybė arba kasdienis „aš“ ir lieka amžinasis pradas – visiškai beasmenis, beaistris ir savipakankamas.
„[...] yra kažkoks anapus tiek jumyse, tiek manyje, tolimesnis už meilę, esantis už jos ribų, kaip ir žvaigždės yra už regėjimo ribų, kai kurios iš jų. [...] absoliutus aš, nuogas, beasmenis ir visiškai neatsakingas. Yra ir absoliuti jūs. Ir štai ten aš norėčiau susitikti su jumis... ne jausminėje, meilės plotmėje, bet ten, anapus, kur nėra kalbėjimo, nėra susitarimo sąlygų. Ten mes būsime dvi nuogos, nepažįstamos būtybės, du visiškai svetimi žmonės, ir ten aš norėčiau priartėti prie jūsų, o jūs – prie manęs. Ten nebūtų jokių įsipareigojimų, nes ten nėra jokių elgsenos normų, nes toje plotmėje nepasisemsi jokio išmanymo. Ji visiškai nežmogiška, neįmanoma bet kokia forma iš anksto ten susirasti sau vietą, kadangi esi anapus ribos viso to, kas įprasta, ir ten netinka niekas, kas žinoma. Gali tiktai paklusti impulsui, priimdamas tai, kas prieš tave, už nieką neatsakydamas; niekas iš tavęs nieko nereikalauja, nieko tu neduodi, tik kiekvienas semiasi sau sulig pirmapradžiu savo geismu“. [psl. 131]
Nereikia manyti, kad Birkinas niekina aistrą bei jausmus ir nori išguiti juos iš santykio. Ne. Jo trokštamas santykis įima ir jausmus ir visas kitas tarpasmeninio [gal labiau tiktų sakyti – tarpesybinio?] patyrimo formas, bet neapsiriboja viena ar kita forma. Tai yra tarytum aukštesnė visų santykio galimybių sintezė - dalyvaujanti, o sykiu atskiriama nuo kiekvienos iš jų. Jei mes kurtume santykį vien tik jausmų lygmeniu, jis nebūtų tvarus, nes jausmai – kaip nuotaikos – ateina ir praeina:
„...pačioje pabaigoje lieki vienas, anapus meilės poveikio.[...] Bet mes norim susikurti sau iliuziją, kad meilė – visko šaknys. Taip nėra. Ji tiktai šakos. Šaknys yra anapus meilės, tai savotiška nuoga izoliacija, izoliuotas aš, kuris su niekuo nesusitinka ir nebendrauja ir niekada negali to daryti“ [psl. 130]
Tas izoliuotas „aš“ – mano dvasinė esybė, egzistuojanti kitapus ego - iš esmės yra atspari kiekvienam žmogiškų jausmų spektro pasireiškimui. Net ir tariamą meilės priešybę – neapykantą – ji pajėgi palydėti kontempliatyviu žvilgsniu, su ja nesusitapatindama, tik stebėdama, iš kur ji kyla ir kuo virsta. „Neapykanta“ ar koks kitas negatyvus jausmas jos atžvilgiu yra tarytum audra jūros atžvilgiu: audra pakyla ir nurimsta, bet jūra lieka. Taigi, tai nėra kokia nors atskira, konkuruojanti tikrovės forma, turinti galią „iš tikrųjų“ atskirti mane nuo pirmosios. Galima sakyti, tai yra reiškinys, o ne esinys; miražas, o ne tikrovė. Būtent todėl ji neturi tikrovę keičiančios – tegu net griaunančios – galios. Tiksliau, ji neįgauna jos automatiškai, nes kitapus jos esu „aš“, kuris pats pasirenka keisti ar nekeisti tą tikrovę - keisti ar nekeisti santykį su likimo draugu. Jausmų gyvenimas nepastovus kaip upė, todėl juo negali būti grindžiamas santykio pastovumo reikalavimas.
Birkinas trokšta „pastovaus ryšio su vienintele moterimi – amžino ir neatšaukiamo“. Jis turi galvoje ne kokį nors tradiciškai suprantamą „pastovumą“ kaip norą turėti „pastovią partnerę“. Nei merkantiliais sumetimais, nei tauriausiais etiniais ar religiniais argumentais tikro pastovumo nesukursi. Čia reikalinga tam tikra „sąmonės būsena“, o ne „įsitikinimas“ ar „gyvenimo forma“. Pastovus ryšys su kitu – tai savotiškas mistinio tapsmo proceso vainikavimas. Kai pats užgimsti kaip nekintama esybė [„absoliutus aš“], pakinta ir tavo santykių kokybė: jie tarytum įgauna amžinybės dimensiją ir juose atsiranda daugiau pastovumo, o tavyje pačiame nebelieka sąlygų, kurios galėtų drąstiškai juos sutrikdyti. Kai esi tapęs savimi, tai ir santykiui gali įsipareigoti pilnutinai, o tuo pat metu - išsaugoti savo atskirumą. Įžadai, kuriuos duodu apimtas jausmų euforijos – nesąmoningas melas, - jeigu jie grindžiami tik jausmais. Jie įgauna egzistencinio svorio tik tuomet, kai atrandu save kaip amžiną esybę – „patenkintą, ramią ir abejingą“ [228 psl.]. Tik šia savo dalimi galiu rimtai kam nors įsipareigoti. Toks, koks esu su savimi, toks esu ir visuose savo santykiuose.
Vis dėlto, norint sukurti tokį santykį, svarbu, kad į jį būtų einama iš abiejų pusių ir iš panašios sąmonės būklės, ypač jeigu tai yra intymūs santykiai. Tačiau tiesa ta, kad kitą galima pasiekti tik taip giliai, kaip jis pats save yra pasiekęs. Gali įžvelgti mylimojoje amžiną pradą, bet negali užmegzti tvaraus ryšio su ta jos esybės dalimi, jeigu ji pati to ryšio sąmoningai nėra užmezgusi.
Kaip gali išaiškint mylimajai, kad myli joje ne jos dailią išvaizdą ar protingas mintis, o vidinę šviesą, kurios ji pati, regis, nepažįsta? Kaip gali perduoti vidinio tikrumo jausmą dėl judu siejančio ryšio, kuriam patvirtinti žodžiai nebereikalingi? Kaip išsakyti troškimą įžengti į santykį kaip į namus, kur pakanka tiesiog būti drauge „tarytum tai būtų reiškinys, o ne dalykas, kurį mes turim palaikyti savo pastangomis“, jeigu tu pats esi „namuose“, o kita dar tik pradeda ieškoti kelio namų link.
„Kaip gali sakyti „aš myliu tave“, kai nebėra manęs; kai nebėra tavęs; mes abu esam susipynę ir perėję į naują vienovę, kur visa tylu, kadangi nėra ką sakyti, visa tobula ir vieninga. Kalba keliauja tarp atskirų dalių, bet tobuloje vienovėje viešpatauja tobula palaimos kalba“ [339 psl.].
Nėra tokių žodžių, kuriais galėtumei išgauti trokštamą tikrovę – atvesti kitą į tokią sąmonės būklę, „kur visa tobula ir vieninga“. Žodžiais – vien tiktai žodžiais - bendrystės nesukursi. Šitaip tegali suskaidyti tikrovę ir pats nuo jos atsiskirti. Dar žodžiais gali interpretuoti tikrovę, bet kalba visada lieka kitapus tikrovės ir negali jos pakeisti, nebent padėti geriau ją suvokti.
Taigi ne žodžiai yra ryšio pamatas. Štai kodėl žodinio bendravimo lygmenyje Birkino ir Ursulos ryšys iš pradžių yra kupinas skausmingo nesusikalbėjimo. Tačiau jų santykiams tai nėra lemiamas veiksnys. Birkiną su Ursula akivaizdžiai sieja pamatiškesni dalykai - jausmingumas ir gyvybingumas, ryšys su organine savo prigimtimi. Tai yra tiltas, leidžiantis jiems pasiekti vienas kito būtį vidinių pojūčių lygmeniu. Jiems nėra svarbu primesti vienas kitam savo valią. Jeigu jie ginčijasi, tai kurstomi stipraus jausmo - vidinės ugnies – ir ne tam, kad laimėtų vienas prieš kitą galios varžybose, o tam, kad pasiektų gilesnį tikrumo ir savitarpio supratimo lygmenį, kuris galėtų tapti jų ryšio pamatu. Iš esmės jiems tai pavyksta. Per įvairiapusį intymų bendravimą, kuriame kontempliacija, lytėjimas, fizinis suartėjimas atveria paslaptingus gyvybės šaltinius, slypinčius žmogaus esybės gilumoje, jiedu patiria trokštamą bendrystę. Meilėje Birkinas su Ursula dvasiškai atgimsta, o sykiu tarp jų randasi „nauja dieviška vienovė“, kurioje dualumo nebelieka.
Meilės tiltai per atsiskyrimo bedugnes
Visai kitaip klostosi kitų dviejų romano herojų – Ursulos sesers menininkės Gudrūnos ir Birkino draugo jauno pramonės magnato Džeraldo – meilės istorija. Ją Lawrence'as plėtoja kontrasto principu, atskleisdamas meilės žlugimo priežastis. Jei pirmosios poros pavyzdžiu jis parodė, kaip galimas tvarus meilės ryšys, tai antruoju - kodėl jis negalimas, kas jį užnuodija vos užgimusį ir kodėl meilės jausmas neišsivysto į tvarų ryšį. Gudrūna su Džeraldu įžvelgia vienas kito šviesą ir tarp jų įsiplieskia meilės žiežirba, bet užmegzti ryšio „šaknų“ lygmeniu - tapti viena - jiems nepavyksta. Nei vienas, nei antras negali atitrūkti nuo savo „aš“. Gudrūnos spąstai – kritinė sąmonė, atsiskirianti nuo kito ironijos ir skepticizmo siena vos pajutusi ryšį. Tai nieko stebėtino, nes nuo kito aš visada sugrįžtu į save, tik klausimas – kur į save ir kas sudaro mano savasties turinį? Mano esybėje esama vietų, kuriose esu atsiskyrusi nuo aplinkinių, bet yra ir tokių, kuriose susisieju su visais ir viskuo, kas gyva. Aš neišvengiamai grįžtu nuo kito prie savęs, bet jei turiu tvarų ryšį su ta savo esybės vieta, kurioje randasi bendrystė, kitą visada sutiksiu toje pačioje erdvėje ir man nereikės kamuotis, dirbtinai stengiantis imituoti ryšį ar fatališko protarpio nebuvimą. Gudrūnai tokios bendrystės su Džeraldu sukurti, deja, nepavyksta:
„Ji žiūrėjo į jį lyg į kokį akmenuką toli po skaidriu tamsiu vandeniu. Ji buvo čia, palikta su visu sąmoningumo skausmu, o jis buvo nugrimzdęs giliai į kitokią, nemąstančią, tolimą gyvų šešėlių spindesio stichiją. [...] Jie niekada nebus drauge. Ak, šitas baisus, nežmoniškas tarpas, kuris visada bus tarp jos ir tos kitos būtybės!“ [316 psl.]
Džeraldo sąmonė, taip pat kaip Gudrūnos, orientuota į atsiskyrimą, skiriasi tik atsiskyrimo funkcijos. Jei Gudrūna atsiskiria nuo visumos intelekto triukais, tai Džeraldas – susitapatinimu su instrumentine valia kaip aukštesniuoju principu. Tai yra valia įvaldyti naujas veiklos sritis, pajungti medžiaginę tikrovę - gyvą ir negyvą - savo tikslams ir šitaip konsoliduoti galią. Džeraldas žūtbūt siekia instrumentinių tikslų, net jeigu tam prireikia užsidaryti tamsos narve visam laikui ir uždaryti visus kitus. Savo sąmonės centrą jis perkelia į išorines funkcijas, todėl nutraukia ryšį su organine prigimtimi, surišančia priešingus vidinės ir išorinės tikrovės polius per širdį, o pačią tikrovę nuskurdina iki instrumentinės vertės lygio.
Kol esama neįvaldytų teritorijų, įkvepiančių valios žygdarbiui, tol Džeraldas funkcionuoja kaip nepriekaištingai veikiantis mechanizmas. Tačiau ateina akimirka, kai visi darbai, kuriuos jis norėjo nudirbti, jau nudirbti, ir nieko nebelieka. Tuomet vyras atsiduria akistatoje pats su savimi – tiksliau, su šiurpia vidine tuštuma, kurios neįtarė esant ir kurią žūtbūt turėjo užkamšyti svetimos gyvybės syvais, kad nepalūžtų.
„...gyvenimas virto tuščiu kiautu aplinkui jį, riaumojančiu ir griaudėjančiu nelyginant jūra, šitame gaudesyje jis dalyvavo tik išoriškai, o viduje šito tuščio kiauto tvyrojo visa mirties tamsa ir bauginanti erdvė, jis žinojo, kad jam reikia rasti kažkokį pastiprinimą, antraip jis viduje sukniubs į tą didelę tamsią tuštumą, kuri sūkuriavo jo sieloje.“ [295 psl.]
Šioje ekstremalioje situacijoje jis ėmė nebetikėti savo valios jėga ir atskiru „aš“, o instinktas jį stūmė prie Gudrūnos. Šioji priėmė Džeraldą ir pasotino, tačiau neilgam. Netrukus kažkas vieną ir kitą ėmė tempti atgal į atskirumą – tai ironija ir skepsis, tai narcistinės fantazijos, tai siekis primesti kitam savo valią iškildavo į pirmąjį planą. Visi šie reiškiniai nėra atsitiktiniai. Iš tikrųjų jie mumyse yra tvirčiau įsišakniję, taigi, turi daugiau tikrumo nei dvasinės bendrystės jausmas. Būtent šis veikiau atsitiktinai užklysta į širdies tamsą. Jei širdyje vyrauja tamsa ir didžioji dalis „gyvenimo“ vyksta siaurame sąmonės pasaulėlyje, galiu būti tikra, kad man pristigs priemonių šiam atklydėliui sulaikyti.
Kietos nelanksčios struktūros, laikančios mane uždarytą sąmonės kalėjime, labai sunkiai išklibinamos. Kita vertus, tam, kad jos apskritai būtų išklibintos, aš pati turiu jas vertinti kaip vidinę kliūtį ir norėti jas išklibinti. O kad galėčiau šiuos “statinius“ vertinti kaip kliūtį, turiu pažinti ir kitą savo esybės pusę – tamsią, nesąmoningą - tą, kurioje glūdi raktas į organišką vienovę viduje ir dvasinę bendrystę su kitais išorėje. Tačiau kas, jei aš jais remiuosi kaip savo esybės pamatu ir net kildinu iš jų savo vertybines nuostatas, kuriomis didžiuodamasi vadovaujuosi? Tačiau Džeraldas tos kitos savo pusės nepažįsta, todėl didesnio sąmonės integralumo ir nesiekia.
„Tas keistas jausmas, kad Džeraldas kažkoks tarsi pačios lemties apribotas tiktai viena egzistencijos forma, vienu žinojimu, viena veiklos sritimi, lyg jam likimas būtų skyręs būti kažkokiu pusiniu žmogumi, nors pats tarėsi esąs visuma, tas jausmas kiekvieną kartą apimdavo Birkiną po nuoširdžių suartėjimo akimirkų ir sukeldavo jam kažkokią panieką ar nuobodulį. Džeraldo asmenyje Birkiną erzino būtent tas atkaklus įsikibimas į savo ribotumą. Džeraldas niekada nepajėgė nuskristi nuo savęs linksmai ir abejingai. Jam kliudė pančiai, savotiška monomanija“. [188 psl.]
Tokia pat yra Hermionė – buvusi Birkino gyvenimo draugė. Tai aristokratė ir intelektualė – sunkaus valdingo charakterio asmenybė, siaurame proto pasaulėlyje statanti idėjų pilis, kuriose jaučiasi esanti karalienė. Tačiau svarbiausia, kad savo „karalystės“ valdas ji projektuoja į išorinį pasaulį, nesąmoningai primesdama savo valią visiems aplinkiniams ir versdama klusniai suktis aplink save kaip aplink ašį. Negana to, į savo proto „karalystę“ ji siekia susiglemžti ir visą įvairovę žmogiškojo patyrimo – net ir tokio, kuris priešingas proto prigimčiai ir protui neprieinamas. Tačiau jos idėjų pilys – tai nelyginant kortų nameliai, kuriuos nublokštų vienas gyvybinės energijos gūsis iš slėpiningų žmogaus esybės gelmių. Tik ji pati niekada neleis, kad jos esybėje įsivyrautų kas nors kita, nei valia – valia laikytis savo kalėjimo sienų.
„Iš tikrųjų atrodė, kad Hermionė, kaip ir mėnulis, teturi tiktai vieną pusę. Be antrosios. Pradžia jai visada būdavo siauras, bet, jos supratimu, pilnutinis pastovios sąmonės pasaulis. [...] Vargšė Hermionė, tai buvo jos vienintelis turtas, šita jos skausminga savikliova, tai buvo vienintelis jos pasiteisinimas. Čia ji privalėjo pasitikėti savimi, nes, Dievas mato, visur kitur jautėsi gerokai atstumta ir nepilnavertė. Minties, dvasios gyvenime ji buvo viena išrinktųjų. O ji norėjo būti universali. Bet jos sielos gelmėje glūdėjo alinantis cinizmas. Ji netikėjo savo pačios daugiapusiškumu – jis buvo tariamas. Ji netikėjo vidiniu gyvenimu – tai buvo triukas, o ne realybė. Ji netikėjo dvasiniu pasauliu – tai buvo apsimetimas. [...] Nieko jai nebeliko, tiktai vis dar grumtis už tas senas, nuvytusias tiesas, tiktai mirti už tą seną, susidėvėjusį tikėjimą, tiktai būti pašvęstąja, nepaliečiamąja išniekintų misterijų vaidilute.“ [267 psl.]
Tiek Birkino ryšys su Hermione, tiek Džeraldo su Gudrūna baigiasi didžiule abipuse neapykanta ir bandymais vienas kitą nužudyti fiziškai. Vienas iš jų žūva pats.
Pabaiga
Meilės forma, kurią D. H. Lawrence'as parodo Džeraldo ir Gudrūnos istorijos pavyzdžiu, atskleidžia mums mūsų neužbaigtumą, bedugnes kiaurymes mūsų būties branduoly. Meilė mus sugundo, o po to nubloškia ir palieka prasiskleidusius bei nerandančius kelio atgal į save, nes savyje neturime kur sugrįžti. Paveikti gundančio meilės jausmo pakeliame sparnus ir akimirkai pakylame viršum savęs, bet negalime toli nuskristi, nes mūsų būtis nepalaiko mūsų skrydžio ir anksčiau ar vėliau sugrąžina į tuštumą. Kitame niekada negalime rasti to, ko nerandame savyje: jei mūsų esybėje žioji prarajos, kitas mums tik jas ir atspindės. Tuomet iš tikrųjų gali kilti noras tą kitą nužudyti fiziškai, nes jame nematyti nieko daugiau, į ką būtų galima atsiremti kaip į gyvenimo pamatą.
Birkino ir Ursulos atvejis iliustruoja kitokią meilės lemtį. Čia ne „aš“ jaučiu meilę, o virstu meile – ESU MEILĖ. Meilė man – tai ne jausmas, o būsena. Nuo jausmo „aš“ labai lengvai galiu atsiskirti: meilė kaip jausmas nėra tvarus. Tai, kaip sakė Birkinas, tik šakos, o ne šaknys. Šaknys glūdi giliau. Kai manyje nebelieka protarpio tarp „aš“ ir „ne aš“, kai nebelieka skirtumo tarp meilės ir mylinčiojo, tarp jausmo ir savasties, - kuomet jie susilydo į vieną ir tampa neatskiriami, - štai tuomet aš virstu būsena, štai tuomet mano jausmas yra tikras, galutinis, pilnutinis. Kai egzistuoju kaip „aš“, atskiriamas nuo savo jausmų, galiu sueiti į santykį su kitu tik epizodiškai ir labai greitai iš jo pasitraukiu – susisiekiu su kitu šakomis, bet nesusiveju šaknimis – negaliu suleisti šaknų į kito būtį, iš tikrųjų virsti vienu. Sąjunga tuomet neįmanoma. „Aš“ – tai atsiskyrusi sąmonė, autonomiška, visada viena pati. Kai esu atsiskyrusi, visada esu priešpriešos būsenoje su pasauliu ir visomis kitomis būtybėmis. Atskirumas visada savyje talpina priešiškumo potenciją, visada yra prielaida karui kilti. Meilėje su kitu tuomet galiu susiliesti tik paviršiais, bet niekada negaliu patekti kitapus jų, kaip Gudruna su Džeraldu. Galiu patirti svaiginančią kito viziją, bet negaliu susilieti su jos šaltiniu ir esu pasmerkta amžinai likti už borto. Kitas – nusikryžiavimo – kelias, kurį pasirinko pirmoji pora, išlaisvina abu ir „suriša“ į viena.
Patricija Droblytė
