Bet apkalbas mėgsta ne tik bulvarinių laikraščių skaitytojai. Socialinių mokslų tyrėjai išsiaiškino, kad visi mes esame linkę domėtis apkalbomis ir jose dalyvauti. Pasirodo, tai evoliucinė adaptacija – apkalbinėti kitus jau yra žmogaus prigimties dalis.
„Mūsų protėviams tai labai gerai sekėsi.“ – sako Frankas McAndrew, psichologijos profesorius iš „Knox“ koledžo Ilinojaus valstijoje, JAV. – „Priešistoriniais laikais kitų žmonių gyvenimais susižavėjusiems žmonėms sekėsi geriau.“
F. McAndrew, žmogaus socialinio elgesio ir apkalbų ekspertas, aiškina, kad norint gerai gyventi urvinių žmonių laikais reikėjo žinoti, kas dedasi aplinkinių žmonių gyvenimuose, rašoma cnn.com
„Kas su kuo miega? Kas turi valdžią? Kas turi prieigą prie išteklių? Jei ši informacija tau nebuvo prieinama, pasisekimo galima buvo nesitikėti.“ – sako jis.
Paprastai apkalbos laikomos neigiamu dalyku, ypač kai kalbama apie skaudžius gandus, bulvarinę spaudą ir žmogaus teisę į privatumą. Tačiau mokslininkai tikina, kad kasdieniame gyvenime mūsų plepėjimas apie kitus žmones paprastai būna nuobodokas ir neutralus bei atlieka unikalią funkciją.
52 minutės apkalbų per dieną
Daugelis mokslininkų apkalbas apibrėžia kaip kalbėjimą apie žmogų, kuris pokalbyje nedalyvauja, ir dalijimąsi informacija, kuri nėra plačiai žinoma. Pasak Kalifornijos „Riverside“ universiteto tyrėjų, vidutiniškai žmonės šia veikla užsiima 52 minutes per dieną.
Vis dėlto, didžioji dalis apkalbų yra nekenksmingos. Maždaug 15% mūsų plepalų turi neigiamą teisiamąjį toną, kurį mokslininkai vadina vertinamuoju, tačiau išskyrus tai, vidutinis žmogus tiesiog dokumentuoja faktus, pavyzdžiui, „ji ilgai užtruko darbe“ arba „jam reikėjo važiuoti į ligoninę“.
Toks neutralus kalbėjimas iš tiesų padeda mums kurti draugystę, bendruomenę ir išsiaiškinti informaciją, kuri yra gyvybiškai svarbi mūsų socialiniame gyvenime, sako Megan Robbins, Kalifornijos „Riverside“ universiteto psichologijos dėstytoja.
„Santykius galima kurti kalbantis su žmonėmis apie kitus žmones ir aiškinantis ką nors įdomaus apie kitus grupės narius.“ – sako ji. –
„Net ir tos apkalbos, kurios yra vertinamosios, atlieka tam tikrą funkciją – kitam žmogui sakome, aš tau patikiu šią informaciją.“
Nors apkalbos stereotipiškai yra moteriškas, žemesniųjų klasių ir neišsilavinusių žmonių dalykas, M Robbins sako, kad apkalbomis užsiima visi.
„Mūsų duomenys paneigė visus stereotipus.“ – teigia ji. – „Esame socialinė rūšis, turime kalbėtis apie kitus žmones. Negyvename izoliacijoje ir kalbamės apie kitus žmones, kurie neišvengiamai kartais pokalbyje nedalyvauja.“
Visi apkalbinėja, ir tai – nieko blogo
Apkalbos pasidaro kenksmingos tik tada, kai jos neteikia jokios galimybės socialiniam mokymuisi, teigia mokslininkai – tai gali būti nemandagūs komentarai apie kieno nors išvaizdą arba sveikatą, arba tiesiog melagingi dalykai. Vertinamosios ir negatyvios apkalbos gali būti naudingos, kai teikia kultūrinių žinių ir verčia žmones būti geresniais.
M. Robbins sako, kad tyrimai tvirtai rodo, kad apkalbos gali veikti kaip žmogaus moralės testas, atstumiantis potencialius išdavikus ir tinginius grupės kontekste, nes žmonėms rūpi jų reputacija ir rizika, kad kiti kalbės apie mūsų prastus sprendimus.
Apkalbos taip pat gali padėti išsiaiškinti nerašytas taisykles. Pavyzdžiui, kai pradedame naują darbą, pokalbiai prie kavos aparato padeda išsiaiškinti, kas yra priimtina ofiso aplinkoje, su kuo mums galbūt reikėtų vengti imtis komandinio projekto, ir ar galima pasiimti mėnesio ilgumo atostogas.
„Dalijimasis apkalbomis yra ryšio formavimo mechanizmas.“ – sako F. McAndrew. – „Tai kažkiek pakelia nuotaiką.“
Šis žmonių įprotis nėra siejamas su kokiu nors konkrečiu amžiumi. Sociologijos profesorė Stacy Torres tyrinėjo šį fenomeną Niujorke vienų gyvenančių vyresnių žmonių tarpe. Jos tyrimai parodė, kad vyresni žmonės apkalbomis užsiima vietiniuose restoranuose ir parduotuvėse, taip kurdami ryšius su kitais, palaikydami socialinius santykius ir kovodami su vienatve.
„Šį reiškinį matome skirtingose kultūrose ir skirtingose amžiaus grupėse, nors jis ir gali būti kiek kitoks.“ – sako S. Torres. – „Daugelis žmonių pasakytų – o ne, aš tikrai neapkalbinėju, arba – man reikia galvoti, ką kalbu, bet vis tiek kasdien ateina ir dalyvauja apkalbose.“
