Dabar aiškėja, kad Lietuva, pavyzdingai taikia dainuojančia revoliucija išsivadavusi iš blogio imperijos, vis dėlto vėliau pridergė nedidelę dozę vidinio politinio smurto. Iš žiniasklaidos pranešimų, kurių niekas nepaneigė, galima padaryti išvadą, kad prokuratūra nustatė (nors formalių įrodymų pritrūko), jog V. Grybauskas, J. Zajančkauskas ir A. Petrusevičius, ir galbūt dar kai kurie asmenys, iš politinių sumetimų organizavo ir įvykdė J. Abromavičiaus nužudymą bei ėmėsi kitokios ginkluotos agresijos.
Laimė, tai buvo provincialių diletantų darbas, nes jeigu tai būtų buvusi solidi teroristinė grupuotė, ji būtų nužudžiusi ir daugiau žmonių, ir kur kas geriau užsikonspiravusi. Deja, ir šią grupelę galutinai viešai demaskuoti prireikė devynerių metų, ir čia dėmė krenta, arba yra metama, ant Tėvynės Sąjungos, nors prokuratūros prisikuklinęs vaidmuo (t.y. visai nebūtinas bandymas pataikauti kuriuo nors metu buvusiems valdžioje politikams, gal net visai nesusijusiems su šiais įvykiais) yra gėdingas. Kilusioje sumaištyje kai kurie veikėjai puola kaltinti visus konservatorius, nors yra aišku, kad Tėvynės Sąjunga niekada nerėmė smurtinio patriotizmo. Bet dabartinių konservatorių lyderių aiškinimai kartais šauna pro šalį. Čia juk kalbame ne apie savanorių išėjimą 1993 m. į pakaunės miškus (gerai, kad dešinieji politikai padėjo derybomis nukenksminti tą situaciją ir tai nevirto kruvinu maištu).
Dabartinis skandalas kilo ne dėl to, o dėl minėtosios V. Grybausko kuopelės, kuri iš esmės, atrodo, buvo tiesiog banditų gauja. Skirtumas tik tas, kad normalūs banditai savo veikloje anaiptol nesivadovauja tvirtomis politinėmis pažiūromis, o šie vaizdavo tai darą. Kaip kažin ką – tokie „patriotai“ yra blogiau negu priešai. Be to, juk šie žmonės į Egidijaus Klumbio tėvą šovė ne dėl politinių priežasčių, kad ir kaip pats E. Klumbys norėtų pavaizduoti, jog tai buvęs įstrižas pagąsdinimas jam pačiam dėl jo politinės veiklos (ir dar už konservatorių kritiką!). Prokuroras A. Kliunka paaiškino, kad „pasikėsinimo į L. Klumbį motyvai buvo nepolitiniai, visai paprasti, buitiniai, pavydas“. Žiniasklaidoje tai buvo išaiškinta plačiau.
Apgailėtinai čia atrodo Vytauto Landsbergio pozicija. Prasidėjo propagandinė kampanija prieš TS, – teigia europarlamentaras. Be abejo, tokia kampanija, jeigu ir neprasidėjo, prieš rinkimus tikrai įsisiūbuos. Bet, matyt, ne „Lietuvos ryte“, o kitame dienraštyje. Bet dabar kalbama apie labai konkrečius dalykus, todėl, užuot moralizavęs žiniasklaidą, garbusis politikas privalėtų kalbėti kur kas aiškiau ir pasirinkti vieną iš šių alternatyvų, tai yra arba – arba:
arba vienareikšmiškai atsiriboti nuo A. Petrusevičiaus;
arba įrodyti, kad į 1996 m. TS Seimo rinkimų sąrašą A. Petrusevičių įtraukė ne jis, o kokie nors kiti konservatorių veikėjai;
arba įrodyti, jog A. Petrusevičius gamino savadarbius ginklus bei sprogmenis ne tam, kad juos perduotų savo sėbrų juodiems darbams ir parduotų (apolitiškiems) nusikaltėliams, o tik tam, kad pats šaudytų į žvirblius.
Iš tikrųjų aš netikiu, kad Vytautas Landsbergis sąmoningai rėmė visiškai nereikalingą, šlykštų politinį ir kitokį smurtą. Bet visai įtikėtina, kad 1996 m. jis nežinojo, kuo užsiima A. Petrusevičius su kitais šio plauko veikėjais (juk tada to dar beveik niekas nežinojo), tad praregėjus reikia paaiškinti šią konkrečią situaciją, o ne kalbėti abstrakcijomis apie žiniasklaidos ar politinių priešų kėslus.
Laisvoje šalyje be išlygų smerktinas visas politinis smurtas – ir terorizmas, ir masinis chuliganizmas, koks pernai rudenį siautė Prancūzijoje, o praeitą mėnesį – Vengrijoje.
